Paaukojo savo gyvenimą ir santaupas
Jau kelerius metus aštuoniasdešimtmetis šeimininkas turistams vartelių neatkelia. Atrakina tik prašalaičiams, iš anksto susitarus. Prie vartelių, vėjo ir lietaus plakama, kabo lenta: „Ieškau žmogaus, galinčio atkurti japonišką sodą.“ Sodą, kurį dailininkas juvelyras, gintaro apdirbimo meistras, buvusio Telšių taikomosios dailės technikumo inžinierius ir pedagogas, Telšių „Alkos“ muziejaus mokslinis bendradarbis pradėjo kurti ar tik ne prieš 50 metų. Šiam savo kūriniui jis atidavė širdį, žemę, namą ir visus pinigus, kuriuos tik per tuos metus uždirbo.
1964-aisiais Tokijuje įvyko vasaros olimpinės žaidynės. Per televiziją stebėdamas varžybas, telšiškis susižavėjo japonų architekto Kendzo Tange sukurtais kiaušinio formos stadionais. „Buvau tarsi apsvaigęs nuo tų architektūrinių stebuklų, tad apie Japoniją ėmiau skaityti viską, kas tik po ranka papuolė. Tada ir gimė mintis sukurti ne augalų, bet žymiausių Japonijos pastatų, paminklų, graviūrų sodą,— pasakoja telšiškis. — Aš — geras kopijuotojas, tad nebuvo sunku perpiešti net garsaus aštuonioliktojo amžiaus medžio graviūrų bei atspaudų dizainerio Tošusajus Šaraku darbus. Jūs nepatikėsite, bet kai 2003-iaisiais buvau Sapore vykusiose Lietuvos dienose Japonijoje, susiradau tuos stadionus ir apžiūrėjau. Kaip ir pirmąkart juos pamačius, galva nuo grožio svaigo.“
Tikrą japonišką sodą sukurti gali tik japonas
Turistų telšiškis savo sodyboje nebepriima, bet su žurnalistais mielai bendrauja — turi ką papasakoti ir ką parodyti, tad į svečius įsiprašyti nebuvo sunku. Vos įžengus pro vartelius, akys užkliuvo už Horudžio šventyklos pagodos. Pasekęs mano žvilgsnį, sodo šeimininkas sako: „Pagodose japonai nesimeldžia, tačiau jų šerdis pastatoma ant kokios nors Budos relikvijos, pavyzdžiui, Budos plauko. Tikslus Horudžio šventyklos pavadinimas — Klestinčio įstatymo mokymo šventykla, kurią sudaro seminarija ir vienuolynas. Manoma, jog ši pagoda — seniausias medinis pastatas pasaulyje. Mane ji taip sužavėjo, jog nusprendžiau pastatyti penkis kartus sumažintą pagodos kopiją.“
Šalia miniatiūrinės Horudžio pagodos ant žemės įtaisytas didžiulis japonės mergaitės veidas. Sodybos šeimininkas paaiškino, kad tai — No teatro kaukė Okome, simbolizuojanti religingumą ir meną. Čia pat ant namo sienos didžiulė Tošusajus Šaraku graviūros kopija. Pasiteiravus, ar tikrai A.Jonušas pats ją nukopijavo, šis tik plačiai nusišypso ir linkteli galvą. „Žinote, tikrą japonišką sodą, nesvarbu, ar tai bus augalai, ar mažoji architektūra, gali padaryti tik japonas. Todėl aš, kurdamas savąjį, dariau jį teatralizuotą. Ir žmonėms tai patiko. Pinigus nešančio Budos bamba net blizga — retas čia apsilankęs jos nepatrindavo. Juk visi norim, kad pinigų niekada nestigtų. Gaila, kad negalite matyti, kokia nuostabi buvo Himedžio — baltojo garnio pilis. Ji jau gerokai apgriuvusi. Tačiau išliko Fudzijamos kalnas ir japonė undinėlė ant kiaušinio, ir Rojaus dievas Buda Amida, rikšos taksi…
„Architektūra visada buvo antroji mano meilė“
Ištaręs šią frazę, telšiškis nutilo. Neatsakė ir į klausimą, kas buvo jo pirmoji meilė. Tik liūdnai šyptelėjęs pridūrė: „Taip jau nutiko, kad architektūros studijuoti negalėjau, bet ir negalėjau tos savo meilės visiškai atsisakyti. Tad mokiausi iš knygų, žurnalų, draugų architektų darbų. Pats ne tik sumažintų pastatų projektus pasidariau, bet susiprojektavau ir savo namo antrąjį aukštą, ir arką, ir įvijus laiptus. Teko gerokai galvą palaužyti, kol juos padariau. Savo namą net keturis kartus perstačiau. Nelengva buvo suprojektuoti ir padaryti visus tuos tiltelius, kurių čia netrūksta.“
Pasukome prie arbatos namelio. Nykstančio muziejaus šeimininkas sakė, kad 2000-aisiais, kai jo sodyboje lankėsi Japonijos ambasadorius Lietuvoje Tojos Macujama su žmona Nabuko, šie jam paaiškino, kad arbatos namelyje viskas (net ir pats namelis) turi būti neproporcinga. Priėjęs prie jo, ambasadorius nusiėmė kepurę. Sodybos šeimininkas sakė supratęs, jog toks japonų paprotys. Ambasadorius su žmona užėjo į namelį. Tiesa, arbatos ten negėrė, nes, kaip prisipažino telšiškis, jis nemokėjo pagal visas ceremonijas tos arbatos paruošti. Nemoka ir dabar, tačiau ambasadoriaus žmona Nabuko, į „Alkos“ muziejų susirinkusias telšiškes mokė ikebanos meno.
Tąkart japoniško sodo šeimininkas gavo dovanų — du sakurų medelius. Pasisekė ir Telšiams — Japonijos ambasada miestui padovanojo visą sakurų parką — 50 medelių. Bet… Mūsų senoliai turėjo gerą patarlę — ar ilgai šuniui dešra po kaklu? Dalį medelių chuliganai išlaužė, pusę jų vagišiai ištampė, tad Telšiams nutiko kaip tam Mikui, kuriam atiteko tai, kas liko. „Netrukus gali nebelikti ir mano sodo-muziejaus,— liūdnai tarstelėjo pašnekovas. — Žinot, kokios medžiagos buvo sovietiniais metais. Jei būčiau daręs šiuolaikinėmis, oho, kiek dar metų viskas čia stovėtų! Dabar jau ne tik pastatus, bet ir tiltelius, ir lieptelius remontuoti, kitus perdaryti reikia. Daug ką nuo samanų gelbėti būtina, bet nerandu tinkamo žmogaus. Jei koks atsiranda, pasiima pinigus ir dingsta…“
Visų pradžių pradžia — kiaušinis
Priėjęs prie ant kiaušinio formos akmens sėdinčios japonės undinėlės, A.Jonušas trumpai susimąsto. „Kiaušinis — visų pradžių pradžia. Japonai jau senų seniausiai tą labai aiškiai suvokė. Žinote, kuo daugiau studijavau Japoniją, tuo geriau supratau, jog kinų kultūra kur kas ankstyvesnė už japonų, kad šie ne tik iš kinų mokėsi, bet ir daug ką perėmė. Todėl nusprendžiau dalelę sodo paskirti Kinijai.
Pastačiau penkių metrų ilgio Kinų sieną, nemažai pastatų, tarp kurių — ir Konfucijaus šventyklos maketas, atvaizdavau Himalajų kalnus, Tibeto Lasos miesto šventyklą ir Gobio dykumoje esantį pusmėnulio formos ežerą, kurio vanduo niekuomet neišgaruoja. Toje oazėje yra ir Drakono namelis. Vaizduojant tiek Japonijos salas, tiek Kinijai priklausantį ežerą, teko spręsti, kuo pakeisti vandenį. Tam panaudojau smėlį ir žvyrą.“
Nežinia kodėl, bet laikas daugiausia suniokojo Kinijai skirtą sodo dalį. Ir tai nutiko per keletą metų. Kinų sienos visai nebeliko, o nameliai, jei nesulaužyti, tai išblaškyti. Dabar daugiausia apie šias šalis galima sužinoti užsukus į patį A.Jonušo namą. Didžiuliame dviejų aukštų pastate šeimininkui skirtas tik vienas nedidelis kambarėlis, kuriame — ir virtuvė, ir miegamasis, ir darbo kambarys. Visi kiti kambariai skirti telšiškio aistrai — Japonijai, Kinijai, gintarui ir tėvo atminimui. Juose vos telpa surinkti daiktai, suvenyrai, nuotraukos, paveikslai.
„Kai 2012-aisiais mano sodyboje lankėsi tuometis Kinijos ambasadorius Lietuvoje Liu Zengvenas, jis apžiūrėjo ne tik sodą, bet ir jo šaliai, jos kultūrai skirtą kambarį mano namuose. Jam labai patiko,— pasakojo telšiškis. — Tąkart ambasadorius man padovanojo kimono, tačiau vėliau atvežė numeruotą Činų dinastijos vazos kopiją, kuri buvo įpakuota į šilku aptrauktą dėžę. Tai — didelė vertybė. Kieme man neleido jos net į rankas paimti — patys įnešė į vidų. Iš Japonijos ir Kinijos ambasadų esu gavęs kompiuterį, televizorių, grotuvą, daug kitų dovanų.“
Telšiai turi savo keistuolį svajotoją
Jei reikėtų į vieną vietą sudėti visus Alfredui Algirdui Jonušui skirtus garbėlaiškius, padėkas, apdovanojimus, prireiktų kelių lagaminų. Todėl paminėsiu tik svarbiausius: Prezidentė Dalia Grybauskaitė jį apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, už nuopelnus kultūrai jam paskirta antrojo laipsnio valstybinė pensija, 2005-aisiais išrinktas Telšių miesto garbės piliečiu. Ir jis tų (gal net ir didesnių) apdovanojimų nusipelnė.
Neverta pamiršti ir tarptautinio juvelyro sertifikatą turinčio menininko darbų, kurių dauguma — iš gintaro. Nuo 1971-ųjų juvelyras A.Jonušas surengė 25 autorines parodas iš gintaro. Palangos gintaro muziejui padovanojo 130 savo darbų. Šiame muziejuje viena ekspozicijos vitrina skirta tik jo darbams. Šio menininko kūrybą matė prancūzai, lenkai, vokiečiai, belgai, JAV, Bangladešo, Norvegijos, Japonijos, Latvijos gyventojai.
Prieš 22-ejus metus A.Jonušas dalyvavo prestižiniame „Smithsonian“ festivalyje Vašingtone ir JAV prezidentui Bilui Klintonui padovanojo du bareljefus — Baltųjų rūmų ir Kapitolijaus,— padarytus iš baltojo gintaro. Jie iki šiol saugomi Baltuosiuose rūmuose. Gintaro meistro išgraviruotą miniatiūrinį sidabrinį rožinio karoliuką (rožinį po karoliuką kūrė daug juvelyrų) Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas nuvežė dovanų Popiežiui. Telšiškio sukurtais papuošalais puošėsi viena Danijos karališkosios šeimos dama, o jo kūrinį „Gintaro kelias nuo Baltijos iki Kinijos“, sumokėjęs tuomet 20 tūkst. litų, savo rūmams papuošti nusipirko vienas Indijos radža. Šie pinigai, kaip ir visi kiti, buvo skirti japoniškam sodui. Trys juvelyro sukurti gintariniai bikiniai iškeliavo į Rio de Žaneiro karnavalą.
Dauguma A.Jonušo pažįstamų laiko jį Don Kichotu. Ir jis pats apie save taip mano, tad, minint Migelio de Servanteso 400 metų jubiliejų, ant vienos sienos ėmė ir padarė Pablo Pikaso kopiją „Don Kichotas“. Brangi jam ir viena Japonijos ambasados dovana — paveikslas, kuriame žemaitis pavaizduotas kaip samurajus. Šalia paveikslo — samurajaus šalmas.