Man pačiai autobusų stoties tualetu naudotis teko seniai. Todėl buvo sunku patikėti tuo, ką papasakojo į redakciją atėjęs labardiškis Petras. „Tualetas – mokamas, bet pamatytumėt, kaip jis atrodo... Sienos – nusilupusios, seniai dažų mačiusios, tinkas nutrupėjęs. O duryse nėra nė menkiausio kabliuko... Tai už ką jie tą mokestį ima“, – negalėjo atsistebėti labardiškis.
Petras pasakojo, kad už galimybę užeiti į tualetą autobusų stoties kasoje reikia susimokėti 29 centus. Nors mokestis ir nedidelis, bet, Petro manymu, Plungės autobusų parko administracija tualetą galėtų geriau prižiūrėti. Nes dabar jis – it sovietinių laikų palikimas.
Nesuvokiama Petrui ir tai, kodėl tualete elementariausio kabliuko nėra (apie rimtesnį užraktą nėra nė ko kalbėti). Juk tokioje vietoje privatumas – būtinas.
Po šio pokalbio stoties tualete apsilankiau ir pati. Pas dispečerę susimokėjau minėtus 29 centus ir teišgirdau: „Galite eiti“. Rakto negavau, todėl iškart kilo įtarimų, kad labardiškis nepersūdė. Dar prisiminiau, kad kažkada raktas būdavo. Ir iš tiesų: nusileidus laipteliais ir pabandžius atidaryti tualeto duris tapo aišku, kad jos – nerakinamos. Beje, durys yra dvejos, bet kabliukų ar kokių kitų užraktų – nė su žiburiu nerasi. Kaip ir galimybės tualetu pasinaudoti oriai.
Kol ten sukiojausi, apžiūrinėdama išties varganai atrodančią tualeto patalpą, duris pravėrė vyriškis. „Oi, nemačiau jūsų“, – numykė ir skubiai pasišalino. Tad teko savo kailiu patirti, jog privatumo tikėtis čia neverta. Nes turbūt niekam nė mintis nešauna, kad reikia belstis. Juk įprastai bet kas, užėjęs į tualetą, užsirakina... O jei durys nerakintos, įtark, kad gudrus, jog užimta.
Ir pati tualeto patalpa prašyte prašosi remonto. Sienos, prieš daugybę metų išdažytos žalsvai, daug kur atsilupinėjusios, grindys – nenuspėjamos spalvos... O jose – netgi skylė, į kurią, kaip supratau, galima „senoviškai“ nusilengvinti...
Dėl visko kaltas – potvynis
Kodėl autobusų stoties tualeto būklė tokia apverktina, teiravausi Plungės autobusų parko direktoriaus Rimanto Kmieliausko.
Jis aiškino, kad tuomet, kai Plungėje įrenginėjo tunelį po geležinkelio pervaža, šis tualetas, sugedus lietaus kanalizacijai, buvo užtvindytas. Visą tą laiką juo naudotis apskritai nebuvo galima. Darbus baigus, Lietuvos automobilių kelių direkcija nusprendė jį atrakinti.
„Gal visgi geriau taip, nei apskritai neleisti juo naudotis... Tuomet žmonės išvis neturėtų, kur užeiti“, – garsiai svarstė direktorius. Pasak jo, tualetą dažyti planuojama – kai tik patalpa galutinai išdžius nuo drėgmės. Pavasarį tai tikrai. Bet remontas būsiąs labiau kosmetinis, mat jau šių metų pabaigoje ar kitąmet prasidės autobusų ir traukinių stočių sujungimo darbai. Atnaujintus traukinių stoties pastatą į jį išsikels ir Plungės autobusų parko administracija, ir pati autobusų stotis. Ten bus atnaujinti ir tualetai, kuriuose, tikėtina, užsirakinti jau bus galima.
„Mes tuo tualetu nesinaudojam“
R. Kmieliauskas pridūrė, kad iš pinigų, surenkamų už tualetą, perkamas tualetinis popierius, popieriniai rankšluosčiai, netgi veidrodžiai. O šiuos, pasitaikė ne kartą, tualeto lankytojai, sugalvoję pasikabinti savo namuose, tiesiog... išsineša.
O dėl kabliuko – direktorius sakė nė nežinojęs, kad jo ten nėra. „Mes (administracija – aut.) tuo tualetu nesinaudojam, turim kitą“, – paaiškino jis. Ir pripažinęs, kad taip būti negali, patikino, kad tuo pasirūpins tuoj pat. O sienoms teks palaukti pavasario. Gerai bent, kad jis – jau čia pat.
Pašalinus šiuos trūkumus, tualetu naudotis taps kur kas maloniau ir „saugiau“. Reikia pripažinti, kad klozetas ir kriauklė – švarūs, prižiūrimi, yra ir tualetinio popieriaus bei popierinių rankšluosčių, kabo veidrodis ir netgi kabliukai drabužiams ar nešuliams pasikabinti. Tik to kabliuko duryse ir trūko...