Uniformuotiems kariams mieste buvo nurodyta, kur galima lankytis
Nors tarpukario pradžioje Plungėje gyveno kiek daugiau nei 4 tūkst. gyventojų, ji pateko į 20 didžiausių šalies miestų sąrašą ir turėjo atskirą miesto savivaldybę, su burmistru priešakyje.
„Plungė, kaip ir daugelis Lietuvos miestų, atgydavo tik per turgaus, atlaidų ir švenčių dienas – tada, kai į miestą suplūsdavo žemaičiai iš visų aplinkinių kaimų. Sekmadienis buvo šventa diena – į mišias bažnyčioje atvykdavo pasipuošę ūkininkai su šeimomis. Per garsiausius Šv. Jono Krikštytojo atlaidus žmonės netilpdavo nei bažnyčioje, nei šventoriuje. Pirmadieniais ir penktadieniais miestas taip pat šurmuliuodavo – vykdavo turgus. Plungėje garsiausias buvo vadinamasis Kirvelninkų turgus, vykdavęs nuo Šv. Kalėdų iki Užgavėnių“, – apie tai, kaip atrodė tuomečių plungiškių gyvenimas, pasakoja Plungės rajono savivaldybės administracijos paveldosaugininkas Gintaras Ramonas.
Vis tik, plungiškių buitinis gyvenimas tarpukariu nebuvo lengvas – vandentiekis, kanalizacija, šildymas buvo įrengti tik naujai pastatytuose pastatuose, o didžioji dalis gyventojų šių buities privalumų neturėjo.
Tačiau tai, pasak pašnekovo, miestelio plėtrai netrukdė – 1923 m. Lietuvai susigrąžinus Klaipėdos kraštą, išaugo poreikis nutiesti geležinkelį per Žemaitiją – jūrų uosto prijungimas prie Lietuvos geležinkelio sistemos tapo tuometės valdžios prioritetu.
„Iki šių dienų geležinkelio linijos atkarpa Kužiai–Kretinga išliko viena svarbiausių geležinkelio sistemoje. Pati Plungės geležinkelio stotis šioje atkarpoje yra viena didžiausių ir svarbiausių, pastatyta kartu su geležinkeliečių namais, vandens bokštu, sandėliu. Ji gražiai dera su stoties ir geležinkeliečių namų architektūra, yra lengvai atpažįstama iš ažūrinės žvaigždutės motyvo. Visas statybas ir tiesimo darbus organizavo danų firma. Stoties bei pagalbiniai pastatai statyti iš Plungės plytinėje degtų molio plytų“, – apie Plungės geležinkelio stotį pasakoja G. Ramonas.
Jis priduria, kad taupant lėšas, buvo nuspręsta geležinkelio stoties pastatus statyti remiantis tipiniais projektais, todėl Plungės, Kulupėnų, Telšių stotys – labai panašios ir formuoja vientisos trasos architektūrinį vaizdą.
„Galutinai geležinkelio stotis ir linija Telšiai–Kretinga atidaryta 1932 m. spalio 29 d. Plungei tai buvo svarbus įvykis, mat pirmuoju traukiniu važiavo pats prezidentas Antanas Smetona, tuo pačiu dalyvavo ir kiekvienos stoties atidaryme. Geležinkelio linija ir stotis naudojama iki šiol, o artimiausiu metu į šį pastatą bus perkelta ir autobusų stotis“, – sako specialistas.
Gintaras Ramonas užsimena ir apie Policijos pastatą, mat jis – vienas išraiškingiausių Plungės mieste esančių modernizmo architektūros pavyzdžių. Pastatas stovi pačioje miesto širdyje. Paveldosaugininkas priduria, kad tarpukariu pastatas priklausė senai Plungės žydų giminei – čia ilgą laiką veikė viešbutis ir restoranas.
„Šis pastatas buvo tikrai populiari pasilinksminimo vieta – tai rodo spaudoje mirgėjusios žinutės apie restorane vykusius skandalus ir muštynes. Gerą restorano padėtį rodo ir 1937 m. Plungės įgulos kariams išleistas įsakymas, skelbiantis, kad uniformuotiems kariams galima lankytis tik šaulių klube ir Restų giminės restorane“, – apie tarpukario gyvenimo Plungėje įdomybes užsimena pašnekovas.
Jo teigimu, Restų giminė itin žinoma tapo po 1931 m. kovo 31 d. didžiojo Plungės gaisro – jis „pražudė“ ne vieną dešimtį gyvenamųjų namų. Tiesa, miestas atsistatė per vienerius metus, o vietoj buvusio medinio viešbučio iškilo įspūdingas dviejų aukštų mūrinis modernistinio stiliaus pastatas.
Mokykla, išauginusi daug garsių žmonių, ir Vatikanas Žemaitijoje
Tarpukariu sparčiai plėtėsi ir Telšių miestas – pirmosios respublikos laikotarpiu čia išdygo įspūdingi Vyskupų rūmai, Amatų mokykla, Telšių miesto teatras, Žemaitės gimnazija. Pastarojoje dėstė tokie garsūs kultūros ir meno atstovai kaip Vydūnas bei Šatrijos Ragana, mokėsi nemažai žymių žmonių – Alma Adamkienė, prof. Alfredas Bumblauskas, poetas Vytautas Mačernis, kompozitorius Antanas Rekašius.
„Statinį suprojektavo tuometis Telšių apskrities inžinierius Steponas Stulginskis. Jis, neseniai baigęs mokslus Prahoje, savo projektuose gana nuosekliai taikė modernizmo principus. S. Stulginskis iki tol jau buvo suprojektavęs ne vieną edukacinės paskirties pastatą – galima atskirti ir tam tikrus architekto projektavimo bruožus. Architektas tiksliai suplanavo mokyklos teritoriją – sporto aikštes, bendruosius daržus, sodus, skverus, žaidimų aikšteles. Mokyklų fasadams būdingos tarptautinio stiliaus formos, mokiniams patogus vidaus erdvių funkcinis zonavimas“, – pasakoja istorikas Simonas Jazavita.
Taip 1936 m. pastatytas dviejų aukštų moderznimo šedevras – su aiškiu funkcinio zonavimu, koridorine sistema išdėstytomis klasėmis, sporto bei iškilmių salėmis, administracinėmis, pagalbinėmis patalpomis. Centriniame bokštelyje buvo įrengta astronomijos observatorija ir meteorologijos stotis, o ant stogo – apžvalgos terasa.
Tarp S. Stulginskio projektuotų pastatų galima rasti ir tais pat metais atidarytą Telšių pradinę mokyklą, ir šiuolaikišką apskrities ligoninę su atskiru operacijų bloku, kurios Vokietijoje pirktos įrangos vertė siekė 100 tūkst. litų.
„Buvusi šios mokyklos mokytoja Beniuševičiūtė-Rubaževičienė atskleidė įdomių detalių – mokytojai buvo labai išrankūs ir nenorėjo tipinės mokyklos. Architekto parengtas projektas juos tenkino, tačiau turėjo vieną trūkumą – salėje nebuvo numatyto balkonas. Tad, mokytojai sugalvojo gan neįprastą iniciatyvą – patys pasiūlė paaukoti vieno mėnesio atlyginimą, kad būtų įrengtas balkonas“, – atskleidžia S. Jazavita.
Tais pačiais metais, kaip ir Žemaitės gimnazija, Telšiuose iškilmingai atidaryti bei pašventinti dar du modernizmo stiliaus pastatai. Vienas jų – miesto centre, prie Bažynčios aikštės, esanti Telšių vyskupijos kurijos salė – Žemaitės dramos teatras.
Modernusis konstruktyvizmo stiliaus pastatas, kaip tarpukariu įprasta, atliko net kelias miestui reikalingas funkcijas. Pirmame aukšte veikė teatro kasa, drabužinė, bufetas. Per atskirą įėjimą iš Prezidento A. Smetonos gatvės buvo galima patekti į čia įsikūrusias parduotuves. Antrame ir trečiuose aukštuose buvo įrengta salė spektakliams ir kitiems renginiams, kurioje galėjo tilpti net 260 Telšių gyventojų ir miesto svečių. Pastate taip pat buvo įsikūrusi Apskrities viršininko administracija.
Telšiuose stūkso ir įspūdingi tarpukariu pastatyti Vyskupų rūmai, kurie ir šiandien tituluojami „Žemaitijos Vatikanu“. Jie pradėti statyti 1929 metais, Telšių vyskupo, Vasario 16-osios akto signataro, Justino Staugaičio iniciatyva.
„Tai susiję su 1926 m., kai Lietuvos bažnytinė provincija buvo perdalinta ir atsirado Telšių vyskupija. Tai buvo gerokai sumažinta buvusios Žemaičių vyskupijos dalis. Vis dėlto, Telšiai išlaikė pozicijas, kaip viena pagrindinių katalikybės vietų Lietuvoje. Naujieji vyskupų rūmai buvo toks rimtas iššūkis, kad patikėtas jis laikinosios sostinės architektams – tarpukario įžymybei, Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus projektų autoriui Vladimirui Dubeneckiui, jam talkino Povilas Taračkovas. Prisidėjo ir Klaipėdos specialistai. Dviejų aukštų, dviejų korpusų rūmų pastatui skirtas ketvirtis milijono litų. Pastato architektūrinis sprendimas įkvėptas gretimų pastatų, neobarokinis“, – apie pastatą pasakoja Simonas Jazavita.
Pirmajame vyskupų rūmų aukšte vyko įvairios veiklos – čia įsikūrė archyvas, kurija, kitos vyskupijos įstaigos, dirbo bufetas ir valgomasis. Antrame, po dvišlaičiu stogu, gyveno vyskupas, buvo įrengti svečių kambariai, salė renginiams ir koplyčia. Pašnekovas atskleidžia, kad pačios pastato statybos kainavo 250 tūkst. litų – tai buvo prabangus statinys, įrengtas pačioje gražiausioje Telšių vietoje.
Tai – tik keli iš projekto „Tarpukario architektūra“ objektų. Šis projektas kviečia leistis į kelionę laiku ir aplankyti įdomiausius tarpukario objektus Lietuvoje. Įvairius maršrutus ar idėjas, kur keliauti, rasite projekto puslapyje https://tarpukarioarchitektura.lt/ arba atsisiuntę mobiliąją programėlę (parsisiųsti galite iš „App Store“ ir „Google Play“). Keliaudami su telefonu rankose, objektus pažinsite interaktyviai – nuvykę į pasirinktą maršruto tašką, jame pamatysite, kaip vieta atrodė anksčiau. Taip pat galite parsisiųsti ir specialius žaidimus, kuriuos žaisdami „užtvirtinsite“ kelionių metu įgytas žinias – galėsite skaityti komiksus, atsakyti į klausimus apie žymius Lietuvos tarpukario pastatus ar nuspalvinti šį laikotarpį menančius miestus.