Menotyrininkai neranda palyginimo
Kleopo draugijos iniciatyva įsteigtos, o J. Laivio sumanytos bei prižiūrimos kapinės – ant mažyčio kalnelio. Į jų viršų kopiame akmeniniais laipteliais. „Visai kaip protėvių laikais“, – pagalvoju. Tačiau tuoj pat nuveju šią mintį supratusi, kad to, ką galima pamatyti čia, su niekuo nepalyginsi. Lyg nuspėjęs mintis menininkas pasakoja, kad kitų tokių kapinių nei žino, nei su kuo palyginti turi net menotyrininkai, tad jos išties – išskirtinės.
Narvaišiuose, atokiame vienkiemyje, gyvenantį Juozą Laivį daugelis pažįsta kaip menininką ir kūrėją. Pats jis save jau nuo 2015 metų pristato ir kaip vienintelį Europoje, o gal ir pasaulyje, Meno kūrinių kapinių prižiūrėtoją. „Niekur daugiau pasaulyje nėra tokių kapinių, vadinasi, ir jų prižiūrėtojas – toks tik vienas“, – sako menininkas ir pakviečia apžiūrėti, ką šalia jo sodybos esančiose kapinėse laidoja menininkai.
Kone prie kiekvienos kapvietės – mažytis paminklėlis, ant jų – užrašai. Kaip ir tradicinėse kapinėse, kur laidojame savo artimuosius. Bet ką ir kodėl čia užkasa menininkai?
Narvaišiškis paaiškina, kad kapinėse ne tik užkasti galima. Nori – savo kūrinį degink ir pelenus čia išbarstyk, nori – aukštyn kabink, nori – žeme visą ar tik dalį užversk, patinka – lyg postamentą statyk.
„Šios kapinės – lyg paslauga menininkams. Būna, atsiranda kūrinių, kurie ima kažkodėl trukdyti, gal paprasčiausiai – nebetelpa. Arba būna, kad jų laikyti lyg jau ir nebėra prasmės, o imti ir išmesti – gaila... Tokie darbai ir atkeliauja čia“, – aiškina J. Laivys.
Su kūriniais atsisveikina
Kapinių sargas pabrėžia, kad šių kapinių negalima vadinti nei meno galerija, nei muziejumi, nei kokia nors kolekcija. Tai yra tik Meno kūrinių kapinės ir niekas kitas. Vieta, kur menininkas gali aplankyti savo kūrinį, neprarasti su juo ryšio. Todėl, sako, ji nėra liūdna. Nors tą ir bylotų šios vietos pavadinimas.
Esą nėra taip, kad atvežusieji palikti čia norimus daiktus (ir ne tik) juos įteikia J. Laiviui ir išvyksta.
Kaip ir pridera laidotuvėse, kai kurie menininkai su savo kūriniu atsisveikina laikydamiesi įvairių ritualų, dalyvauja atsisveikinimo apeigose.
Vieni nori prie kapo pabūti vieni, kitus atlydi visa laidotuvių procesija. „Kartais ir 15 ar 20 žmonių atvažiuoja. Savo kūrinį norėjo laidoti ukrainiečiai, bet dėl pandemijos atvykti negalėjo. Jiems laidotuves galėsime transliuoti internetu, mat kapinės – filmuojamos vaizdo kameros.“
Nuo disertacijos iki... rolės
Į Meno kūrinių kapines skulptorius Donatas Jankauskas yra atgabenęs trijų metrų skulptūrinę kompoziciją „Obelėlė“. Didelė iki pusės žemėje šalia tvenkinio įkasta gorila, iš kurios burnos auga medelis, atrodo išties įspūdingai, savaip puošia šią vietą.
Kitas menininkas Mindaugas Lukošaitis kapinėse užkasė į piešinių ciklus nepakliuvusį eskizų rinkinį, o Vilniaus dailės akademijos grafikos katedros dėstytojas Dainius Liškevičius čia atsisveikino su menininkų grupės DDD kūrybine veikla, Gintautas Lukošaitis sudegino nebaigto išdrožti rūpintojėlio figūrą.
Čia ilsisi netgi... aktoriaus rolė. „Taip, gerai supratote: aktorius Rytis Saladžius čia palaidojo savo rolę. Dėl vieno vaidmens jį žmonės tapatino su policininku. Todėl ir palaidojo“, – paaiškino kapinių sargas.
Šios kapinės glaudžia ir muzikantų kūrinius. O vienas muzikas jose palaidojo... fagotą. „Ir jūs čia galit kokį straipsnį palaidoti“, – pasiūlo J. Laivys.
Kapines domina menininkus iš visos Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir, žinoma, vietinius plungiškius. „Štai čia palaidotas Plungės kultūros centro teatro „Saula“ spektaklis „Meilė, džiazas ir velnias, – mosteli ranka į antkapį. – Spektaklis buvo garsus, gausiai aprašytas ir pripažintas, daugybę kartų vaidintas. Bet „Saula“ jo daugiau nebevaidins ir palaidojo štai čia, Narvaišiuose.“
Kitoje sodybos pusėje iš toli šviečia stulpą apsivijusi ryški oranžinė nukirpta kasa. Tai taip pat meno kūrinys, kurio autoriui nebereikėjo.
Nė vienas daiktas ar kūrinys čia neatsidūrė šiaip sau, o dėl to, kad jo buvo per daug, galbūt buvo per sunku prisiminti kūrybines kančias į jį žiūrint, o gal ir apskritai nenorėta. Arba atvirkščiai – norėta kūrinį įprasminti kitaip. „Tie kūriniai čia kartu įgauna daugiau pras-mės“, – įsitikinęs pats J. Laivys.
Išduoda palaidojimo liudijimus
O kokios pačio J. Laivio, kaip šių kapinių prižiūrėtojo, pareigos? Ne tik surasti vietą menininkams brangiems jų kūriniams, pasirūpinti, kad norintieji su kūriniais deramai atsisveikintų, bet ir, žinoma, prižiūrėti kapines bei išduoti palaidojimo liudijimus.
Kiekvienas savo kūrinį į Narvaišius atvežęs asmuo gauna liudijimą, kuriame parašyta, ką, kada ir kur jis čia laidojo, kada kūrinys buvo sukurtas, kas atsakingas už kapvietės priežiūrą ir kas išdavė liudijimą, netgi nurodyta palaidojimo priežastis. Viskas antspauduota Kleopo draugijos atspaudu. Visai kaip įprastame mirties liudijime.
Anot narvaišiškio, tokia dokumentacija reikalinga ir jam, ir patiems menininkams – kad nepasimestų. Palaidojimo liudijimas atitenka meno kūrinių autoriams, o kopija lieka kapinių prižiūrėtojui. Jis visus liudijimus turi ant sienos susikabinęs, o šalia jų – ir nuotraukas iš laidotuvių ceremonijų. Tiek vienų, tiek kitų – tik daugėja, vadinasi, kapinės ir svarbios, ir reikalingos.
Už šių kapinių J. Laivys visai neseniai, dar šį rudenį, vietos rado ir meninei erdvei „GOViT-20“. Bet apie ją skaitykite kitą kartą.