Žemaitijos kaime įsikūrusi neįprasta arbatinė: apsilankę jaučiasi patekę į tikrą meno galeriją

Va­sa­rą ir die­nos ne­bū­na, kad ne­pra­si­ver­tų Lo­pai­čiuo­se įsi­kū­ru­sios ar­ba­ti­nės du­rys. Čia at­vy­ku­sie­ji pir­mą sy­kį ir nu­stem­ba, ir nu­džiun­ga su­ži­no­ję, kad ar­ba­tai kai­čia­mas van­duo – iš tu­ris­tų pa­mėg­to Lo­pai­čių pi­lia­kal­nio šal­ti­nio. Kvap­nio­sios žo­le­lės jai taip pat ren­ka­mos čia pat, Že­mai­ti­jos apy­lin­kė­se. Pir­ma­kar­čius sve­čius ne ma­žiau su­ža­vi ir pa­čios ar­ba­ti­nės vaiz­das. „Me­no ga­le­ri­ja vi­du­ry lau­kų!“ – su­šun­ka ne vie­nas, vos įžen­gęs į Bi­ru­tės Fio­do­ro­vos ir Vir­gi­li­jaus Bi­zaus­ko „Pi­lies ma­lū­ną“. Ir at­si­ste­bė­ti ne­ga­li, kam ga­lė­jo šau­ti to­kia be­pro­tiš­ka min­tis.

Ir me­no ga­le­ri­ja, ir ar­ba­ti­nė

Ta­po pa­ti Bi­ru­tė. Tad tu­rė­ti erd­vę, ku­rio­je ga­lė­tų eks­po­nuo­ti sa­vo bei ki­tų pro­fe­sio­na­lių dai­li­nin­kų pa­veiks­lus, Vir­gi­li­jaus ku­ria­mus vit­ra­žus, bu­vo jos se­na sva­jo­nė. Me­ni­nin­kė pa­sa­ko­ja, kad jai, klai­pė­die­tei, Rie­ta­vo kraš­tas nie­ka­da ne­bu­vo sve­ti­mas. Iš Rie­ta­vo yra ki­lu­si jos ma­ma. Sa­vo so­dy­bą ki­tur par­da­vu­siai mo­te­riai, jos žo­džiais, ste­buk­lin­gai pa­si­se­kė že­mės lo­pi­nė­lį įsi­gy­ti vi­sai ša­lia pla­čiai ži­no­mo Lo­pai­čių pi­lia­kal­nio. Tve­rų apy­lin­kė­se jau anks­čiau jie bu­vo pra­dė­ję reng­ti dai­li­nin­kų ple­ne­rus, tad ra­mi ir tru­pu­tį pa­slap­tin­ga vie­ta ša­lia pi­lia­kal­nio la­bai vi­lio­ju­si.

Pas­kui vis­kas klo­jo­si tar­si sa­vai­me. Prieš ke­le­rius me­tus pa­si­sta­čius ga­le­ri­ją, me­ni­nin­kų šei­mą ap­lan­kan­tys drau­gai vis pra­šy­da­vo na­tū­ra­lių žo­le­lių ar­ba­tų. Ši­taip, puo­de­lis po puo­de­lis, gi­mė min­tis, kad jo­mis bū­tų ga­li­ma ne tik vai­šin­ti sa­vo sve­čius, bet ir pre­kiau­ti. La­bai gel­bė­ju­si ar­ba­ti­nės vie­ta ša­lia Lo­pai­čių pi­lia­kal­nio. Juk tų, ku­rie no­rė­tų pa­si­mė­gau­ti iš­skir­ti­nė­mis ar­ba­to­mis ir pa­si­gro­žė­ti dai­li­nin­kų ta­py­ba, ieš­ko­ti ne­rei­kė­jo. Ap­lan­kę pi­lia­kal­nį, ar­ba­ti­nę jie su­si­ras­da­vo pa­tys. O daž­nas, už­su­kęs čia bent kar­tą, su­grįž­ta vėl.

Py­ra­gai – pa­gal ma­mos re­cep­tus

Nuo­lat čia be­si­lan­kan­tys žmo­nės kar­tais už­si­sa­ko pa­ties Vir­gi­li­jaus ke­pa­mų gar­džių py­ra­gų. Pas­kam­bi­na iš anks­to ir pa­pra­šo iš­kep­ti vie­no ar ki­to. Vy­ras teš­lą py­ra­gams mai­šo var­ty­da­mas sa­vo ma­mos se­nas re­cep­tų kny­gas. Re­cep­tai jo­se – pa­pras­ti, bet už­tat py­ra­gai išei­na ne­pap­ras­tai gar­dūs. Be to, jie ke­pa­mi iš vie­ti­nių ūki­nin­kų užau­gin­tų grū­dų mil­tų, jų lai­ko­mų viš­tų kiau­ši­nių bei su­ka­mo svies­to.

Lan­ky­to­jų la­bai mėgs­ta­mas svo­gū­nų py­ra­gas. Gal dėl to, kad, prie­šin­gai nei esa­me įpra­tę, yra ne­sal­dus ir ma­žai ra­gau­tas. Jam ne­daug nu­si­lei­džia ir aguo­ni­nis. Ke­pa Vir­gi­li­jus ir šo­ko­la­di­nį, obuo­lių py­ra­gus. Tie­sa, daž­niau dėl jų vir­tu­vė­je su­kio­ja­si va­sa­rą. Žie­mą, kai sve­čių ne tiek daug, ka­ži kiek ne­pri­si­kep­si. „Ki­tą kar­tą ir pa­tiems ga­li tek­ti su­val­gy­ti“, – nu­si­juo­kia Vir­gi­li­jus.

Nors di­džiau­sias dar­by­me­tis „Pi­lies ma­lū­no“ šei­mi­nin­kams – trys va­sa­ros mė­ne­siai, į jų na­mų (me­ni­nin­kai čia ir gy­ve­na) du­ris ga­li­ma bels­tis kad ir kas­dien. Į Lo­pai­čius vy­ko­me ket­vir­ta­die­nio po­pie­tę. Ei­li­nė dar­bo die­na. Ta­čiau prie du­rų su­ti­ko­me ir ki­tų ar­ba­ti­nės sve­čių. Pa­si­bel­dus, ne­tru­kus jas at­vė­rė be­si­šyp­san­ti Bi­ru­tė ir tuoj pat sto­jo pli­ky­ti ar­ba­tų. Šiuo me­tu me­ni­nin­kai siū­lo pa­ra­gau­ti jų gal de­šim­ties rū­šių. Į pie­vas rink­ti žo­le­lių va­sa­rą išei­na abu. Ko ne­pri­žo­liau­ja, už­siau­gi­na pa­tys.

„Pa­vyz­džiui, stumb­ra­žo­lės iš pie­vų ne­par­si­ne­ši – jos rink­ti ne­lei­džia­ma. Bet kai pa­ts už­siau­gi­ni, ga­li drą­siai kirp­ti“, – pa­sa­ko­jo ser­ti­fi­kuo­tų tau­ti­nio pa­vel­do pro­duk­tų ama­ti­nin­kas, se­no­jo žo­li­nin­kys­tės ama­to puo­se­lė­to­jas Vir­gi­li­jus.

Gei­džia­miau­sia čia yra gau­ro­me­čio ar­ba­ta. Ir nors ji – vais­ti­nė, šią ar­ba­tą ga­li­ma ger­ti kas­dien. Gau­ro­me­čio gy­do­mą­sias sa­vy­bes ver­ti­nan­tys žmo­nės į Lo­pai­čius nu­si­pirk­ti ar­ba­tos at­va­žiuo­ja ir iš Šiau­lių, Ši­lu­tės, ki­tų Lie­tu­vos kam­pe­lių. Ir vie­ti­niai lo­pai­tiš­kiai pa­ste­bi: anks­čiau tu­ris­tai tei­rau­da­vo­si tik pi­lia­kal­nio, o da­bar at­si­ran­da ir to­kių, ku­rie ieš­ko, kur Lo­pai­čiuo­se par­da­vi­nė­ja­mos tos ne­pap­ras­tos ar­ba­tos.

Pa­vers­ti užei­ga ne­no­ri

Me­no ga­le­ri­ja-ar­ba­ti­nė sto­vi to­je vie­to­je, kur vei­kė se­na­sis ma­lū­nas. Kaip pa­sa­ko­jo Bi­ru­tė, anks­čiau ta vie­ta bu­vo va­di­na­ma pi­lia­kal­nio pi­li­mi, o ša­lia te­kan­tis upe­lis – Pi­lies upe­liu. To­dėl ir ar­ba­ti­nė ga­vu­si šį var­dą. Juk karts nuo kar­to ap­si­lan­kan­tys vie­ti­niai vis pa­pa­sa­ko­ja is­to­ri­jų, kaip čia vež­da­vo mal­ti grū­dus, koks ma­lū­nas čia sto­vė­jęs...

Tie­sa, Lo­pai­čių kai­mo žmo­nės čia nė­ra daž­ni sve­čiai. Ta­čiau jie re­tai ir į pa­tį pi­lia­kal­nį už­li­pa. Tik­rai ne dėl to, kad ne­ver­tin­tų. Grei­čiau­siai to­dėl, jog vie­ti­niams at­ro­do, kad ga­li at­va­žiuo­ti bet ku­rią die­ną – juk ke­lias ne­to­li­mas. Ga­liau­siai išei­na taip, kad ne­si­lan­ko me­tų me­tus...

O tu­ris­tai – Lie­tu­vos ir už­sie­nio – Lo­pai­čius yra pa­mė­gę. Sve­čių iš už­sie­nio sa­vo ar­ba­ti­nė­je su­lau­kia ir me­ni­nin­kų šei­ma. Ypač nuo to lai­ko, kai lo­pai­tiš­kiai čia įren­gė pen­kis nuo­mo­ja­mus kam­ba­rius. An­tai ko­ne kas­met čia ap­si­sto­ja vie­na šei­ma iš Pran­cū­zi­jos, bū­na, at­va­žiuo­ja ir vo­kie­čių, lat­vių, suo­mių... Skir­tin­gų tau­ty­bių žmo­nės, stab­te­lė­ję nuo­sta­bios gam­tos ap­sup­to­je ar­ba­ti­nė­je, va­sa­ros va­ka­rus mėgs­ta leis­ti lau­ko te­ra­so­je.

Džiau­gia­si šei­mi­nin­kų šir­dis, ma­tant už­bu­rian­čius sau­lė­ly­džius kar­tu ste­bin­čius ki­ta­tau­čius. Prie ar­ba­ti­nės nak­čiai su­sto­ja ir dvi­ra­ti­nin­kų, mo­to­cik­li­nin­kų, va­žiuo­jan­čių­jų į Var­niuo­se vyks­tan­tį bliu­zo fes­ti­va­lį, is­to­ri­kų bei ra­ga­nau­to­jais gra­žiai šei­mi­nin­kų pa­va­din­tų bioe­ner­ge­ti­kų. Sa­ko, Lo­pai­čiuo­se stip­rus ener­ge­ti­nis lau­kas.

Nors lan­ky­to­jai ir džiu­gi­na, Bi­ru­tė tvir­ti­na, jog sa­vęs pla­čiai rek­la­muo­ti jie ne­sie­kia. „Di­de­lis šur­mu­lys šią vie­tą pa­keis­tų, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris. – O juk į kai­mą vi­si bė­ga ieš­ko­ti ra­my­bės, slėp­tis nuo rū­pes­čių.“

Bū­tent dėl to, kad ra­mi kai­mo ar­ba­ti­nė ne­tap­tų triukš­min­ga pa­ke­lės užei­ga, šei­mi­nin­kai čia ne­par­da­vi­nė­ja al­ko­ho­lio. „Ne to­kia čia vie­ta“, – sa­ko.

Pro­fe­sio­na­lus me­nas kai­me

Po Eu­ro­pą daug va­ži­nė­ju­si dai­li­nin­kė pa­sa­ko­jo, kad to­kių pa­pras­tų jau­kių ka­vi­nu­kių, ko­kia yra jų, daug Ang­li­jo­je, Ita­li­jo­je. Jas ma­tę žmo­nės, užė­ję į „Pi­lies ma­lū­ną“, pa­na­šu­mą iš­syk pa­ste­bi. „Vi­sai kaip Ita­li­joj!“ – nu­džiun­ga.

Tur­būt tai šei­mi­nin­kams – di­de­lis komp­li­men­tas. Juk įren­giant ar­ba­ti­nės vi­dų daug kur jų pa­čių ran­kų pri­dė­ta. Klai­pė­dos tech­no­lo­gi­jų mo­ky­mo cent­re ta­py­bos, kom­po­zi­ci­jos, spal­vo­ty­ros mo­kan­ti Bi­ru­tė pa­ti siu­vo stal­tie­ses, pa­ti rin­ko ar­ba­ti­nei spal­vas, spren­dė, kur ir ko­kie pa­veiks­lai ka­bės, kaip at­ro­dys sta­liu­kai. Ir da­bar sa­ko, kad me­no ga­le­ri­ja at­ro­do bū­tent taip, kaip ją pieš­da­vo sva­jo­nė­se.

Ne vel­tui at­si­ran­da no­rin­čių­jų ar­ba­ti­nę iš­si­nuo­mo­ti sa­vo šven­tėms, ren­gi­niams. Šei­mi­nin­kų pa­stan­go­mis čia bu­vo su­reng­tas ir ne vie­nas kon­cer­tas, vy­ko edu­ka­ci­nės pro­gra­mos vai­kams, dai­li­nin­kų ple­ne­rai.

Bi­ru­tė ir Vir­gi­li­jus pa­sa­ko­ja, kad juos, prieš ke­lio­li­ka me­tų at­si­kė­lu­sius į Lo­pai­čius, vie­ti­niai su­ti­ko sve­tin­gai. Tar­si at­si­dė­ko­da­mi da­bar jie sten­gia­si, kad ir Lo­pai­čiams, Tve­rams jųd­vie­jų kai­my­nys­tė duo­tų nau­dos, gal­būt dau­giau ži­no­mu­mo. Juk į dai­li­nin­kų ple­ne­rus su­va­žiuo­ja ta­py­to­jai iš vi­sos Lie­tu­vos.

„Kai čia at­si­kė­lėm, mus pri­si­vi­lio­ti no­rė­jo ne vie­nas ap­lin­ki­nis kai­mas. Bet mes ku­riam ir gy­ve­nam čia, prie nuo­sta­baus pi­lia­kal­nio“, – sa­ko Bi­ru­tė.

Tie­sa, Lo­pai­čiams ir vi­sam Rie­ta­vo kraš­tui me­ni­nin­kai pa­si­tar­nau­ja ir skleis­da­mi ži­nią apie lan­ky­ti­nas kraš­to vie­to­ves. Išė­ję iš jų ar­ba­ti­nės, tu­ris­tai jau bū­na ap­da­lin­ti Rie­ta­vo tu­riz­mo ir vers­lo in­for­ma­ci­jos cent­ro lanks­ti­nu­kais bei iš­gir­dę gy­vą liu­di­ji­mą, koks ver­tin­gas ir ska­nus yra pi­lia­kal­nio van­duo, vie­ti­nių ry­tais vež­te ve­ža­mas, koks ypa­tin­gas pa­ts pi­lia­kal­nis ir šis ma­žy­tis Že­mai­ti­jos kraš­tas.

Sva­jo­ja apie mu­zie­jų

Me­no ga­le­ri­jos-ar­ba­ti­nės šei­mi­nin­kai įsi­ti­ki­nę, kad sėk­mė ly­di tuo­met, kai ne­sie­ki di­de­lio pel­no, o su­ge­bi ir pa­ts kaž­ką duo­ti. Ir nors jų, Vir­gi­li­jaus žo­džiais, itin smul­ku­sis vers­las kas­die­nės duo­nos dar ne­pel­no, gy­ven­ti ir dirb­ti čia jiems pa­tin­ka. Tie­sa, kas­dien čia die­nas lei­džia tik Vir­gi­li­jus su pri­glaus­tu ka­ti­nė­liu Trin­tu­ku. O Bi­ru­tė į Lo­pai­čius grįž­ta sa­vait­ga­liais, bai­gu­si dar­bus Klai­pė­do­je.

Ne­pai­sant be­ga­lės dar­bų, mo­ters gal­vo­je idė­jų nau­joms veik­loms ne­prit­rūks­ta. An­tai jau ki­tą­met tu­ris­tus į Lo­pai­čius tu­rė­tų trauk­ti ne tik pi­lia­kal­nis ir pa­ti ar­ba­ti­nė, bet ir ša­lia jos esan­čio­se pie­vo­se, už upe­lio, žo­lę rupš­no­jan­tys da­nie­liai. Jų me­ni­nin­kų šei­ma ke­ti­na įsi­gy­ti net 25.

Ta­čiau ir tuo pla­nai ne­si­bai­gia. Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad nuo pat sva­jo­nės apie me­no ga­le­ri­ją pra­džios ša­lia vi­sa­da bu­vu­si ir ki­ta – tu­rė­ti mu­zie­jų. Na, bent jau dar­ži­nę, kur bū­tų ga­li­ma eks­po­nuo­ti se­no­vi­nius bal­dus, au­di­mo stak­les, že­mės ūkio pa­dar­gus... Abu juos ren­ka jau se­niai, bū­na, ra­dę tarp sen­daik­čių, įsi­gy­ja iš Rie­ta­vo tur­gaus. Ta­čiau dar ne­tu­ri tin­ka­mos vie­tos, kur ga­lė­tų eks­po­nuo­ti.

O kol ir ši sva­jo­nė taps ap­čiuo­pia­ma, me­ni­nin­kai ir to­liau vi­sų lau­kia sa­vo na­muo­se – lie­tu­viš­kai ita­liš­ko­je ar­ba­ti­nė­je.