Žemaitijos patriotas: pa­juo­ka­vi­mas dėl pa­ge­rin­tų že­mai­čių man ne­su­pran­ta­mas

Fo­to­gra­fas. Dak­ta­ras. Žur­na­lis­tas. Kny­gius. Et­no­gra­fi­nio an­sam­blio šo­kė­jas. Ke­liau­to­jas. Kul­tū­ros ir že­mai­čių kal­bos ži­no­vas. Že­mai­ti­jos pa­trio­tas. Kiek­vie­nas, ku­ris pa­žįs­ta šį žmo­gų, ga­lė­tų pri­dė­ti nuo sa­vęs ir dau­giau epi­te­tų. Be šio vy­riš­kio ne­bū­na be­veik nė vie­no ra­jo­no (ir ne tik) kul­tū­ros ren­gi­nio, ypač su­si­ju­sio su Že­mai­ti­ja ar jos tra­di­ci­jo­mis. Jis vi­sur su­spė­ja, vis­kuo do­mi­si. Svar­biau­sia, kad su mei­le puo­se­lė­ja že­mai­tiš­ku­mą, Že­mai­ti­jos kal­bą, pa­pro­čius, tai sten­gia­si da­ry­ti vi­sur ir vi­sa­da. Be­je, šio plun­giš­kio darytos nuo­trau­kos jau ne pir­mą kar­tą pui­kuo­ja­si „Plun­gės ži­nių“ ka­len­do­riuo­se. Kas jis?

Tai Kęs­tu­tis Vait­kus, ku­rį dau­ge­lis pa­žįs­ta ne tik iš ap­si­lan­ky­mo gy­dy­to­jo ka­bi­ne­te, bet ir ma­to kul­tū­ros ren­gi­niuo­se, skai­to jo straips­nius „Že­mai­čių sau­lu­tė­je“ bei ki­tuo­se lei­di­niuo­se.

Lie­tu­vos Sei­mas 2019-uo­sius pa­skel­bė Že­mai­ti­jos me­tais. Kęs­tu­čiui (ir ne tik) tai – di­de­lis įvy­kis. Jo ma­ny­mu, taip ban­do­ma nors iš da­lies at­si­ly­gin­ti įver­ti­nant Že­mai­ti­jos in­dė­lį į Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­ri­mą­si. Šis pa­si­kal­bė­ji­mas su plun­giš­kiu Kęs­tu­čiu – apie že­mai­čių kal­bą, is­to­ri­ją ir ne tik. Gai­la, bet in­ter­viu – lie­tu­vių kal­ba…

– Kęs­tu­ti, ar tu di­džiuo­jies bū­da­mas že­mai­tis? Ko­dėl?

– Di­džiuo­juo­si. Toks di­džia­vi­ma­sis tur­būt bū­din­gas dau­ge­liui žmo­nių, ku­rie sa­vo no­ru gy­ve­na ir dir­ba gim­to­jo­je že­mė­je (že­mai­tis – že­mė!..), jau­čia­si esą rei­ka­lin­gi ki­tiems, ga­li įgy­ven­din­ti sa­vo su­ma­ny­mus ir no­rus.

– Ar tu­ri že­mai­čio pa­są? Sa­vo na­muo­se esi iš­si­kė­lęs Že­mai­ti­jos vė­lia­vą?

– Že­mai­čio pa­są, ži­no­ma, tu­riu. Nors jis ver­ti­na­mas la­bai įvai­riai, ofi­cia­liai tai yra Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos na­rio pa­žy­mė­ji­mas, tad Lie­tu­vos vals­ty­bės vien­ti­su­mui pa­vo­jaus ne­ke­lia… Ka­dan­gi gy­ve­nu dau­gia­bu­ty­je, sa­vo as­me­ni­nės Že­mai­ti­jos vė­lia­vos ne­tu­riu. Bet klau­si­mas įdo­mus: o gal ver­tė­tų ją tu­rė­ti na­muo­se.

– Ar vi­sur ir vi­sa­da ro­kou­jeis že­mai­tiš­kai?

– Su drau­gais bei pa­žįs­ta­mais že­mai­čiais pa­pras­tai kal­bu že­mai­tiš­kai (net ir SMS ži­nu­tes bei elek­tro­ni­nius laiš­kus jau daug me­tų ra­šau že­mai­tiš­kai!), o su „ki­ta­tau­čiais“ daž­niau­siai kal­bu jų kal­ba (pvz., su ru­sais ru­siš­kai, su an­glais an­gliš­kai…). Pa­pras­tai lie­tu­viš­kai kal­bu dar­be, nes ten gal­va už­im­ta da­ly­kais, ku­rie ins­ti­tu­te bu­vo dės­to­mi lie­tu­vių kal­ba, be to, ir ra­šy­ti rei­kia lie­tu­viš­kai (sun­ku „per­si­jun­gi­nė­ti“).

– Ką at­sa­kai, jei ta­ve pa­šie­pia dėl že­mai­tiš­kos kal­bos ar el­ge­sio?

– Rim­tų pa­ty­čių ne­pri­si­me­nu, o dėl įpras­tų žo­džių ar pa­sa­ky­mų („že­mai­tis ku­ku­tis“, „lė­ta­pė­dis“ ir t. t.) že­mai­čiai tur­būt var­giai už­si­plieks. Juk ne dzū­kai esam…

– Kiek tei­sin­gas pa­juo­ka­vi­mas, kad da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vo­je nė­ra tik­rų lie­tu­vių, o tik pa­ge­rin­ti že­mai­čiai?

– Pa­juo­ka­vi­mas dėl pa­ge­rin­tų že­mai­čių man ne­su­pran­ta­mas. Vi­sų Lie­tu­vos et­no­gra­fi­nių re­gio­nų žmo­nės tu­ri sa­vo ypa­ty­bių, bū­do sa­vy­bių, bet tai nė­ra po­žy­miai, ku­rie leis­tų ku­riuos nors iš jų lai­ky­ti ge­res­niais ar blo­ges­niais. Net ir did­mies­čiuo­se, kur ne­ma­žai „kos­mo­po­li­tų“, yra la­bai įvai­rių žmo­nių.

– Grei­čiau­siai šo­vu­si min­tis apie že­mai­tį?

– Pir­ma min­tis, pa­gal­vo­jus apie že­mai­čio iš­skir­ti­nu­mą, yra vi­sa­pu­siš­kas san­tū­ru­mas: už­si­spy­ri­mas, at­sar­gu­mas, pa­gal­vo­ji­mas prieš ką nors sa­kant ar da­rant.

– Su kuo aso­ci­juo­ja­si že­mai­tis, Že­mai­ti­ja?

– Že­mai­tis man aso­ci­juo­ja­si su san­tū­riu, kan­triu, pa­ti­ki­mu žmo­gu­mi. Jis tu­ri sa­vo nuo­mo­nę ir kas­dien jos ne­kai­ta­lio­ja… Lai­ko­si duo­to žo­džio. Že­mai­tis jau­čia sa­vo ver­tę, bet jam ne­bū­din­gas su­si­reikš­mi­ni­mas.

– Ska­niau­sias že­mai­tiš­kas pa­tie­ka­las.

– Iš vi­so že­mai­čių ku­li­na­ri­nio pa­vel­do man ska­niau­sias yra kas­ti­nys. Ne­spjau­čiau ir į šu­ti­nį, ku­ria­me ne­bū­tų mė­sos…

– Gra­žiau­sias že­mai­tiš­kas žo­dis ir pa­sa­ky­mas.

– Pa­tį gra­žiau­sią že­mai­tiš­ką žo­dį ar po­sa­kį iš­rink­ti bū­tų ne­žmo­niš­kai sun­ku – to­kia tur­tin­ga yra že­mai­čių kal­ba. Tai­gi: „truop­nos“, „lai­go“, „vākūkš­tie­li“, „i rin­ki“, „a mon sakā?“, „vo kāp dabā ba­būs“…

– Ką ne­ti­kė­to ir nau­jo at­ra­dai apie že­mai­čius ir Že­mai­ti­ją. Koks bu­vo įspū­dis?

– Di­de­lį įspū­dį da­ro iš kai­mų, iš vals­tie­čių šei­mų į moks­lus iš­ėju­sių že­mai­čių pa­sie­ki­mai. Sa­vo že­mai­tiš­ku už­si­spy­ri­mu bei kan­triu dar­bu jie ta­po gar­siais moks­li­nin­kais, me­ni­nin­kais, vi­suo­me­ni­nin­kais. Chres­to­ma­ti­niai pa­vyz­džiai – Si­mo­nas Dau­kan­tas ir Mo­tie­jus Va­lan­čius. Bet to­kių bu­vo ir yra tik­rai daug.

– Kaip tau at­ro­dy­tų Lie­tu­va, jei jo­je ne­bū­tų bu­vę Že­mai­ti­jos?

– Įvai­rūs is­to­ri­kai mū­sų pra­ei­tį ver­ti­na skir­tin­gai: vie­ni Lie­tu­vą ma­to kaip ko­kį cen­trą, bran­duo­lį, ki­ti se­nuo­se že­mė­la­piuo­se net jos var­do ne­ran­da… Kaip ten be­bū­tų, da­bar­ti­nė Lie­tu­vos vals­ty­bė yra įvai­rių gen­čių tar­pu­sa­vio san­ty­kių „de­ri­ni­mo“ ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas. O že­mai­čių gen­tis tik­rai bu­vo vie­na stip­riau­sių, pa­sto­viau­sių, „kie­čiau­sių“.

– Že­mai­ti­jos is­to­ri­ja ku­pi­na pa­ki­li­mų ir nuo­puo­lių. Ją do­va­no­da­vo, pas­kui at­si­im­da­vo, ji la­biau­siai prie­ši­no­si krikš­čio­ny­bei, o da­bar yra ak­ty­viau­sia jos gy­nė­ja, jos žmo­nės bu­vo tai­kūs, bet la­biau­siai gy­nė Lie­tu­vą. Kas yra Že­mai­ti­ja, ta­vo nuo­mo­ne?

– Že­mai­ti­jos is­to­ri­ja tik­rai la­bai su­dė­tin­ga. Lie­tu­viai no­rė­jo jiems va­do­vau­ti, kry­žiuo­čiai bei ka­la­vi­juo­čiai, pri­si­deng­da­mi krikš­čio­ny­bės pla­ti­ni­mu, sie­kė pa­verg­ti. Tad že­mai­čiams te­ko ne tik nuo­lat gin­ti sa­vo že­mes bei žmo­nes, bet ir ieš­ko­ti kom­pro­mi­sų (ka­žin, ar že­mai­čių ba­jo­rai į Kon­stan­cą jo­jo „iš idė­jos“…). Te­ko jiems ir nu­si­leis­ti, ir vėl mė­gin­ti at­si­ties­ti. Bet že­mai­čiai vi­sais lai­kais no­rė­jo bū­ti sa­vo že­mės šei­mi­nin­kai. O juk ir tai­kių­jų ti­be­tie­čių jau­na­jai kar­tai jau ne­bė­ra to­kia sve­ti­ma min­tis, kad į jė­gą rei­kia at­sa­ky­ti jė­ga: ti­be­tie­čiai ir­gi no­ri gy­ven­ti ne trem­ty­je, o sa­vo že­mė­je, bū­ti tos že­mės šei­mi­nin­kai.

– Dau­ge­lis is­to­ri­kų ak­cen­tuo­ja, kad Že­mai­ti­jos in­dė­lis į Lie­tu­vos vals­ty­bės su­si­kū­ri­mą – di­džiu­lis ir tin­ka­mai ne­įver­tin­tas. Ar Sei­mo spren­di­mas pa­skelb­ti 2019-uo­sius Že­mai­ti­jos me­tais yra tar­si ban­dy­mas bent tru­pu­tį at­si­ly­gin­ti?

– Ma­nau, kad tik­rai Že­mai­ti­jos vaid­muo ku­riant Lie­tu­vos vals­ty­bę nė­ra tin­ka­mai įver­tin­tas. Na, o Sei­mas nu­spren­dė 2019-uo­sius pa­skelb­ti Že­mai­ti­jos me­tais lyg ir to­dėl, kad že­mai­čių var­das pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas prieš 800 me­tų (1219 m. Vo­lui­nės kro­ni­ko­je). Ta­čiau toks spren­di­mas pri­im­tas tur­būt dėl ke­lių prie­žas­čių.

– Ką tau as­me­niš­kai reiš­kia Že­mai­ti­jos me­tų pa­skel­bi­mas: juk pa­skel­bė, ir kas iš to? Pats esi že­mai­tis, pa­trio­tas… Kiek mums, že­mai­čiams, ta­vo nuo­mo­ne, tai svar­bu?

– Že­mai­ti­jos me­tų pa­skel­bi­mas yra tik­rai reikš­min­gas da­ly­kas. Bus daug ren­gi­nių (ži­no­ma, da­lis jų gal­būt „dėl paukš­tu­ko“), daug kal­bų (ti­kė­ki­mės, kad ir rim­tų dis­ku­si­jų), ti­kė­ti­na – vyks rim­tų is­to­ri­nių ty­ri­mų. Ga­li­me pri­si­min­ti 2009-uo­sius, kai Plun­gė bu­vo Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė: kiek tu­rė­jo­me rei­ka­lų, vi­sa Lie­tu­va skai­tė apie Plun­gę, o kai ku­riems žmo­nėms tai bu­vo pro­ga ap­lan­ky­ti mū­sų mies­tą. Ar­ba ką tik mi­nė­ta Sau­sio 13-oji: vi­si apie tuos įvy­kius ži­no­me, bet kai vi­so­je Lie­tu­vo­je vy­ko tiek ren­gi­nių, kai tiek lai­dų bu­vo ži­niask­lai­do­je, tai – tar­si is­to­ri­jos kar­to­ji­mas.

– Apie že­mai­čius kal­ba­ma daug ir daž­no­kai jie pa­juo­kia­mi kaip lė­ta­pė­džiai, ma­žai šne­kan­tys ir il­gai mąs­tan­tys. Vis­gi, kai pa­si­žiū­ri, že­mai­čiai la­bai ak­ty­vūs Lie­tu­vo­je, ko ne­pa­sa­ky­si apie ki­tas et­no­gra­fi­nes gru­pes. Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja vei­kia vi­so­je ša­ly­je, lei­džia­mos net že­mai­tiš­ka tar­me pa­ra­šy­tos kny­gos, at­gai­vi­na­mos tra­di­ci­jos ir t. t. Ir aukš­čiau­sių po­li­ti­kų tar­pe že­mai­čių, ko ge­ro, dau­giau­sia…

– Že­mai­čiai tur­būt il­giau (ir gi­liau?..) mąs­to, ma­žiau šne­ka ir re­kla­muo­ja­si, bet dau­giau pa­da­ro. Iš tik­rų­jų Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja – uni­ka­lus reiš­ki­nys Lie­tu­vo­je, nu­vei­kęs dau­gy­bę dar­bų. Ir že­mai­tiš­ka spau­da at­si­ra­do be­veik kar­tu su ne­pri­klau­so­my­be: 1991 m. žur­na­lis­tė Da­nu­tė Mu­kie­nė Pa­lan­go­je pra­dė­jo leis­ti laik­raš­tį „A mon sa­kaa?“, o nuo 1993 m. Vil­niu­je pra­dėjo eiti so­li­dus žur­na­las „Že­mai­čių že­mė“. Že­mai­tiš­kų kny­gų ir ki­to­kių lei­di­nių jau iš­leis­ta tiek, kad ki­tiems et­no­gra­fi­niams re­gio­nams lie­ka tik pa­vy­dė­ti…

– Esi ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, su šo­kių an­sam­bliu iš­mai­šęs Lie­tu­vą sker­sai ir iš­il­gai. Tai kuo že­mai­čiai ski­ria­si nuo ki­tų ir kaip ki­ti mus ver­ti­na?

– Lie­tu­vą (ir Eu­ro­pą) iš­mai­šė­me su Plun­gės kul­tū­ros cen­tro fol­klo­ro an­sam­bliu „Gon­din­ga“, o Že­mai­ti­ją – su Plun­gės ir Rie­ta­vo kraš­to fo­to­klu­bu „Žybt“. Že­mai­čius tik­rai Lie­tu­vo­je lai­ko iš­skir­ti­niais: dėl cha­rak­te­rio, pui­kaus tau­ti­nio kos­tiu­mo, sa­vi­to fol­klo­ro, ki­tų da­ly­kų. Bet la­biau­siai vi­sus ste­bi­na, net ža­vi mū­sų kal­ba. Pa­vyz­džiui, jei­gu Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke gi­dai pa­klau­sia, ar pa­sa­ko­ti lie­tu­viš­kai, ar že­mai­tiš­kai, daž­nai pa­si­ren­ka­mas ant­ras va­rian­tas. Su­prask: gal mes ir ne vis­ką su­pra­si­me, bet iš­gir­si­me že­mai­čių kal­bą!

– Že­mai­čių tar­mė. Esi vie­nas iš ge­riau­siai su­pran­tan­čių ir mo­kan­čių že­mai­čių tar­mę, jos ra­šy­bą. Ją daž­nai pro­pa­guo­ji ir po­pu­lia­ri­ni sa­vo straips­niuo­se. Kodėl trau­kia ra­šy­ti že­mai­tiš­kai?

– Že­mai­tiš­kai ra­šy­ti man na­tū­ra­lu. Ži­no­ma, pir­miau­sia rei­kė­jo pra­mok­ti. Pa­lan­go­je anuo­met bu­vo skai­to­mos pa­skai­tos. 1991 m. pa­si­ro­dė Juo­zo Pa­brė­žos kny­gu­tė „Že­mai­čių ra­šy­bos pa­ta­ri­mai“, o 1998 m. – Juo­zo Pa­brė­žos ir jo mo­ky­to­jo pro­fe­so­riaus Alek­so Gir­de­nio kny­ga „Že­mai­čių ra­šy­ba“ (ją ga­li­ma ras­ti že­mai­čių sve­tai­nė­je www.sa­mo­git.lt, sky­re­ly­je „Kal­ba“). 2017 m. Šiau­liuo­se iš­leis­ta J. Pa­brė­žos mo­nog­ra­fi­ja „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“ (per­nai pri­sta­ty­ta ir Plun­gė­je, Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je). Tie­sa, tai nė­ra iš­sa­mi gra­ma­ti­ka, bet jo­je – dau­gy­bė nau­din­gų pa­ta­ri­mų, pvz., bal­sių ir dvi­bal­sių ra­šy­ba, ku­rią sun­kiau­siai per­pran­ta mė­gi­nan­tie­ji ra­šy­ti že­mai­tiš­kai. Tad že­mai­čiams tu­rė­tų už­tek­ti kan­try­bės pa­si­mo­ky­ti ra­šy­ti tai­syk­lin­gai, o ne bet kaip… O aš že­mai­tiš­kai esu ra­šęs ir į mi­nė­tus lei­di­nius „A mon sa­kaa?“ bei „Že­mai­čių že­mė“, ir kul­tū­ros sa­vait­raš­čiui „Že­mai­čių sau­lu­tė“ (esu jo ko­res­pon­den­tas) bei ki­tiems lei­di­niams.

– Daž­nai ki­ti, pa­skai­tę že­mai­tiš­kai pa­ra­šy­tą ei­lė­raš­tį ar straips­nį, sa­ko, kad tai šiurkš­ti, mu­ži­kiš­ka ir ne­skam­bi kal­ba. Iš ta­vo po­mė­gio kal­bė­tis ir ra­šy­ti že­mai­tiš­kai ga­li­ma su­si­da­ry­ti įspū­dį, kad yra prie­šin­gai…

– Že­mai­čių kal­ba nė­ra šiurkš­ti, grei­čiau – „ka­po­ta“, ru­pi. Jei­gu ji at­ro­do mu­ži­kiš­ka, tai kas ja kal­ba ar ra­šo?.. O jau skam­bu­mo že­mai­čių kal­bai tik­rai ne­trūks­ta. Štai „Že­mai­čių sau­lu­tės“ (2018 m., Nr. 11) straips­ny­je „Skaitīmā že­mai­tėškā“ Plun­gė­je“ aš vi­są sky­re­lį „Že­mai­čių kal­bos per­liu­kai“ pa­sky­riau pui­kiems kal­bos pa­vyz­džiams per­teik­ti.

– Ar no­rė­tum, kad že­mai­čių kal­ba bū­tų pri­pa­žin­ta at­ski­ra kal­ba?

– Že­mai­čių kal­ba tu­rė­tų bū­ti pri­pa­žin­ta at­ski­ra. Ir tai ne pa­trio­ti­nės že­mai­čių am­bi­ci­jos. J. Pa­brė­ža sa­vo pa­skai­to­se ne kar­tą įro­di­nė­jo, kad že­mai­čių kal­ba tu­ri vi­sus kal­bai pri­va­lo­mus „ga­ba­lus“: lek­si­ką, sin­tak­sę, mor­fo­lo­gi­ją bei fo­ne­ti­ką. Ir vi­si tie „ga­ba­lai“ yra sa­vi­ti, uni­ka­lūs, ge­ro­kai be­si­ski­rią nuo lie­tu­vių kal­bos.

– Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja. Ką ji vei­kia Že­mai­ti­jo­je, Lie­tu­vo­je ir Plun­gė­je? Esi ak­ty­vus jos na­rys, kuo ypa­tin­ga jos veik­la?

– Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja (ŽKD) už­si­i­ma lei­dy­bi­ne veik­la, ren­gia kon­fe­ren­ci­jas, net mė­gi­na for­muo­ti kul­tū­ros po­li­ti­ką Lie­tu­vo­je. ŽKD Plun­gės sky­rius „Gon­din­ga“ ypač ak­ty­viai pra­dė­jo veik­ti, kai jam pra­dė­jo va­do­vau­ti „kie­tas“ že­mai­tis, že­mai­tu­kų žir­gų bei Lie­tu­vos ska­li­kų au­gin­to­jas Vid­man­tas Gend­vi­las. Ta­da Plun­gė­je pra­dė­ti reng­ti ir mi­nė­ti skai­to­vų kon­kur­sai „Skaitīmā že­mai­tėškā“, ir že­mai­tiš­kos dai­nos fes­ti­va­liai „Esam ė bū­sem“, ir že­mai­tu­kų žir­gų iš­tver­mės var­žy­bos bei ki­ti ren­gi­niai.

– Po­kal­bio pra­džio­je klau­siau apie že­mai­tiš­ką pa­są ir vė­lia­vą. Vie­ni tai pri­ima kaip žai­di­mą, ki­ti įžvel­gia vos ne se­pa­ra­tiz­mą…

– Kaip mi­nė­jau, Že­mai­čio pa­sas yra ofi­cia­lus ŽKD na­rio pa­žy­mė­ji­mas, ir jo­kios spe­ku­lia­ci­jos te­gul žmo­nių ne­klai­di­na. O vė­lia­vas tu­ri ne tik vals­ty­bės, bet ir įvai­rūs ad­mi­nist­ra­ci­niai vie­ne­tai: ir mies­tai, ir kai ku­rios or­ga­ni­za­ci­jos. La­bai no­rint (ar tu­rint ko­kių kės­lų), vi­sur ga­li­ma įžvelg­ti se­pa­ra­tiz­mą…

– Is­to­ri­kai ir eks­per­tai ne­su­ta­ria, ar že­mai­čiai yra at­ski­ra tau­ta. Kaip tu ma­nai?

– Že­mai­čiai tu­ri sa­vo tė­vų že­mę, pa­pro­čius ir kal­bą. Tad ką apie tai sa­ko Mi­ka­lo­jus Dauk­ša sa­vo „Po­sti­lė­je“?..

– Kas vis dėl to tu­rė­tų bū­ti Že­mai­ti­jos sos­ti­nė: Tel­šiai, Plun­gė, Var­niai ar…?

– Ma­nau, kad Tel­šiai jau se­no­kai yra Že­mai­ti­jos sos­ti­nė de fac­to, o klau­si­mas apie pri­pa­ži­ni­mą de ju­re var­gu ar šiuo me­tu ak­tu­a­lus.

– Ko­kių links­mų nu­ti­ki­mų tau, kaip že­mai­čiui, yra bu­vę?

– Kar­tą kal­bė­jau su vie­nu ko­le­ga ne plun­giš­kiu. Šne­kė­jo­mės lie­tu­viš­kai. Bet kai stai­ga pa­aiš­kė­jo, kad abu esa­me že­mai­čiai, pa­šne­ko­vas tie­siog su­šu­ko: „Ta dė­kuo ve­do ruo­kou­ja­vuos an­glėškā?!“

– Ačiū už po­kal­bį.