Prieš beveik penkis šimtus metų vietos apylinkės kartu su dvaru priklausė karaliui. Žygimantas Senasis paskelbė, kad tik jis vienas gali teisti Anykščių bajorus. Vilniaus tijūnams griežtai uždraudė rinkti iš anykštėnų duokles ir mokesčius.
Vėliau LDK valdovas miestą ir dvarą su visais žmonėmis, trobomis ir karčiamom, bitėmis ir ežerais įkeitė žemaičių seniūnui Mykolui Kmitui. Apylinkės buvo įvertintos tūkstančiu kapų. Kapa turėjo šešiasdešimt skatikų, o skatikas dešimt dar smulkesnių pinigėlių. Žygimantas Senasis pasiskolinęs pinigus įsipareigojo juos grąžinti, o iki tol Anykščių apylinkių valdovu pripažino žemaitį Mykolą.
Manoma, kad miestelis 1699 metais buvo svarbesnis už Ukmergę. Arklių pašto mokestis buvo dvigubai didesnis nei kitur.
Paskutinis karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis 1792 m. suteikė miestui Magdeburgo teises ir herbą: ant trijų mūrinio tilto angų, per Šventosios upę stovinčią šventojo kankinio Jono Nepomuko statulą. Su kryžiumi ir palmės šaka rankose.
Nuo to laiko pakelėse ir prie upelių buvo statomi kryžiai su Šv. Jono vaizdiniais ir linksmais veido bruožais. Sakoma, kad anykštėnai nuo seno nemėgdavo liūdesio. Kai rusų žandaras išsivesdavo paskutinę karvę, vietiniai tik riebiai nusikeikdavo ir traukdavo aukštaitiškas dainas.
Caro okupacijos metu anykštėnai garsėjo kaip drąsūs ir nepaklusnūs piliečiai. Buvo stiprus draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo punktas. Todėl po 1905 metais įvykusios rusų revoliucijos į Anykščius pasiuntė baudžiamuosius kazokų būrius. Viduryje miestelio pastatė porą patrankų ir šaudė į nerimstančių „kramolninkų“ trobas.
Pirmojo pasaulinio karo audrose vietiniai su džiaugsmu nugriovė primenantį okupaciją paminklą. 1919 m. Anykščiuose veikė lietuvių karo komendantūra. Rinko ginklus, amuniciją ir siuntė prieš bolševikus kovojantiems lietuviams tiesiai į frontą. Po karo miestelis liko stipriai išdegęs. Kaimai išsiskirstė į vienkiemius, iš Vilniaus jau neužsukdavo prekybininkai.
Nepriklausomoje Lietuvoje miestas turėjo beveik penkis tūkstančius gyventojų. O mieste gaminti veltiniai savo kokybe garsėjo visame krašte. Buvo įvardinami, kaip gražūs, minkšti ir stiprūs. Po visą Lietuvą išsibarsčiusių „vailokinių“ fabrikėlių savininkai buvo išskirtinai anykštėnai.
Egzistavo daugybė avalynės dirbtuvių, kurios savo gaminiais užversdavo aplinkinių miestelių prekybos rinkas. Taip pat buvo pavienių batsiuvių, kurie aprūpindavo avalyne urmu prekiaujančiųjų sandėlius. Dažniausiai turtinguosius žydelius, kurie atsiskaitydavo ne pinigais, o savo prekėmis.
Anykštėnai didžiavosi didžiausiu Lietuvoje buvusiu vyno fabriku. Vietiniai nemokėjo gaminti naminio alaus, kaip biržiečiai. Skirtingai nei suvalkiečiai vengdavo kultūros paveldu vadinamo „samagono“. Tačiau vyno taurės niekada neatsisakydavo.
Šiaurinėje miesto dalyje ir Šeimyniškių kaimo laukuose stūksojo garsios „baltojo aukso“ kasyklos. Taip buvo vadinamas kvarcinis smėlis iš kurio gamindavo stiklą. Kasyklų plotas siekė penkis kvadratinius kilometrus. Aukštai pakėlę galvas anykštėnai tvirtindavo, kad vietinis smėlis pranoksta importinį. Deja, stiklą gaminantys fabrikai už centnerį smėlio mokėdavo tik po 25 centus. Tačiau kasyklų savininkai nesiskųsdavo. Daugiau skųstis buvo linkę darbininkai.
Už kilometro nuo Anykščių miesto pušynais kvepėjo kurortas. Kasmet sutraukdavo bent penkis šimtus vasarotojų. Didžiausias minusas – pliaže besiganiusios karvės. Bet dėl to niekas galvos nesukdavo. Gražus ir tankus pušynas atpirkdavo viską. Kiek vėliau šalia ramybės oazės įsikūrė lankytojus aptarnaujanti administracija. Čia pat buvo ir garsusis Anykščių šilelis, o aplink jį kilo naujos vilos ir trobos. Kiekvieną šventadienį pušynuose įkvėpimo ieškodavo dailininkai.
Per Šventosios upę driekėsi didelis geležinis tiltas. Į Anykščius vesdavo keli svarbūs vieškeliai, todėl mieste prekyba vystėsi pilnu tempu. Turgaus dienomis nebuvo kur apsisukti.
Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia mušė rekordus – buvo aukščiausia visoje Lietuvoje. Bokštų aukštis siekė 84 metrus. Tarpukaryje parapiją aptarnavo trys kunigai su kanauninku priešakyje. Miesto katalikų pulsą palaikė 1922 m. įsteigtas Šv. Kryžiaus seserų pastatytas vienuolynas. Jų žinioje buvo vaikų darželis ir mokykla.
Antano Baranausko klėtelė tarpukaryje virto tikru muziejumi. Viduje stovėjo legendinio poeto lova, buities įrankiai, medinės žvakidės. Ant sienos – lenkmetį menantis durtuvas. Netoli nuo klėtelės gyveno kitas poetas – A. Žukauskas-Vienuolis. Tarpukario Anykščiai didžiavosi Vilkaviškio vyskupu Antanu Karosu, valstybės kontrolieriaus padėjėju Mašiotu. Vietos turtuolių ir mecenatų gimine Laskauskais. Poete Buivydaite ir ne mažiau garsiu Jonu Biliūnu.