Seniai, jau labai seniai kelmuoti kalnai vėl apaugo nauju mišku ir dabar čia vėl ošia šimtamečiai pušynai. Šventosios upės vidurupis, kuris tarsi lanku juosia Anykščių rajoną, visais laikais savo gamtos, kultūros bei istorijos vertybėmis garsina ne tik šį kraštą, bet ir mūsų šalį. Kas negirdėjo apie Puntuką ir jo brolį, nesilankė Arklio muziejuje, nelaipiojo medžių lajų taku, nesigrožėjo Vetygalos atodanga, Mikierių kilpomis, neieškojo Karalienės liūno? Šventosios ir jos intakų slėniuose plytintys miškai – Šimonių giria, Smalinos, Andrioniškio, Duobulės, Puntuko miškai, Anykščių šilelis – nuo seno pamėgti poilsiautojų, grybautojų, uogautojų ir gamtos grožio mylėtojų.
Visais laikais Šventosios pakrančių miškuose verda nepakartojamas ir nuostabus gamtos gyvenimas. Briedžiai, elniai, stirnos, lapės, kiškiai, voveraitės – miškai knibždėte knibžda žvėrių ir paukščių. Tačiau jie dažniausiai nenori mums rodytis – juk dėl to mes patys esame kalti. O kada žmogaus šalia nėra, Šventosios pakrančių miškai ir pievos yra kupinos gyvybės, gyvena savo tikrąjį gyvenimą.
Šventosios šlaituose urvelius kasa ir žuveles žvejoja vieni gražiausių mūsų paukščių tulžai, čia pat kolonijas kuria ir urvinės kregždės. Dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, šiose vietose buvo galima sutikti ir kitą nuostabų ryškiaspalvį mūsų paukštį žalvarnį. Deja, ši rūšis dėl nežinomų priežasčių nyksta visame areale, šiuo metu Anykščių krašte jau nebesutinkama, o Lietuvoje jų telikę vos kelios poros. Tačiau atidžiai pasidairęs smagų nenuoramą paukštį kukutį dar tikrai šventosios slėniuose gali išvysti.
Vis tik gamtininkui, geram gamtos žinovui, Anykščių šilelis bei kiti Šventosios pakrančių miškai vertingi ne žvėrimis ar paukščiais, ne dideliais akmenimis, atodangomis ar liūnais, bet mažyčiais, gležnais, daugumai net nepastebimais augalais. Savo floroje turime tik 12 augalų rūšių, kurios itin retos, labai saugomos visoje Europoje ir net 6 rūšys iš jų randamos Anykščių šilelyje! Tai tiesiog didelis gamtinis stebuklas! Tai dvilapis purvuolis, vėjalandė šilagėlė, plikažiedis linlapis, smiltyninis gvazdikas, stačioji dirvuolė bei žvilgančioji riestūnė. Niekur kitur mūsų šalyje nerasite tokios vietos, kur vienoje vietoje susitelkę tiek Europos mastu saugomų augalų.
Tačiau vieną augalą norėčiau paminėti atskirai. Subtiliai kerinčiai gražus tarsi Anykščių kraštas, tarsi Šventosios upės su savo nuostabiais intakais ir skardžiais, tarsi užburiantys slėnių miškai – miškinė plikaplaiskė. Bent jau man – tai subtilaus gamtos grožio etalonas. Ir kas keisčiausia – beveik visos šiuo metu Lietuvoje žinomos gyvybingos miškinės plikaplaiskės augavietės yra Anykščių rajone! Šis augalas yra vienas sparčiausiai Lietuvoje nykstantis orchidinis augalas, tad Anykščių kraštas, kerinčios Šventosios upės pakrantės yra ta vieta, kur miškine plikaplaiske dar galime pasigrožėti.