Jei kas pažadintų vidury nakties ir paprašytų išvardinti brangiausias man gamtines vietas Lietuvoje, manau kad pirmu numeriu tokiame sąraše paminėčiau Labanorą. Be abejo, vertinant praleisto laiko trukme, įvykusių nepakartojamų susitikimų ir atradimų, išgyvenimų bei užburiančių emocijų patyriau daugelyje kitų ne mažiau brangių vietų, bet juk kiekvienas savo gamtos grožio karūnoje turi turėti ir didžiausią deimantą.
Kas tai – Labanoras? Tai neaprėpiami miškai, neįžengiamos pelkės ir tyri ežerai. Keliaujantiems uogų ar grybų pasirinkti, ežere išsimaudyti ar saulutėj pasikaitinti – visi miškai atviri, daugelio ežerų pakrantės pasiekiamos, bet norintiems gyvūnais ar retais augalais pasigėrėti – nelygintinai sunkiau. Nelinkusi ši giria savo vertybėmis bei retenybėmis su visais dalintis, tik geriems gamtos žinovams ar specialistams jie atsiveria. Tikrai ne kiekvienam lemta išgirsti nuostabų lututės pupsėjimą mėnesienos nušviestą pavasario naktį, ne kiekvienas gali pamatyti paslaptingą kurtinio ar tetervino meilės šokį rytmečio saulės spinduliuose, iš dangaus mėlynės sučiuptį neatsargios žuvies į ežero gylį smingantį erelį žuvininką.
Visgi man visų perlų perlas Labanore – juodakalis naras. Jei skaidrią spengiančią tyla mėnulio pilnaties naktį pavyksta išgirsti paslaptingo ežero juodymėje skardžiabalsę juodakaklio naro vestuvinę giesmę – atrodo iš netikėtumo ir nuostabos sustoja širdis... Tai neprilygsta jokiam perlui ar deimantui jokioje karūnoje ar vėrinyje. Tai akimirka, dėl kurios atrodo tik ir gyveni...
Pamėgę narai Labanoro ežerus: viso labo mūsų šalyje tesuskaičiuosi vos dešimt perinčių šių juodakaklių paukščių porų, o net pusė jų apsigyvena Labanoro ežeruose. Ir kas galėtų būti geriau, nei fantastiškas ankstyvą rytą kylančios saulės spinduliuose stikliniu ežero paviršiumi plaukiančių juodakaklių narų porelės reginys, iš netolimos pelkės besiliejantis tetervinų burbuliavimas bei ataidintys ilgesingi gervių klyksmai, kažkur dangaus mėlynėje klykaujantis erelis žuvininkas. Ir jei žemėje yra rojus – tu ir esi jame...