Iš dalies tai tiesa: daugelis jų saugo didžiulius natūraliai po paskutinio ledynmečio per tūkstančius metų susiformavusius gamtinius kompleksus, kurių žmogus dar nespėjo „įsisavinti“. Tačiau labai dažnai tikrų gamtos stebuklų galima rasti ir tiesiog po kojomis, pačiose netikėčiausiose vietose.
Kas yra tos retosios rūšys? Tai augalai ar gyvūnai, kuriems tarpti reikalinga tam tikra specifinė aplinka, kurią žmogus kirstamas miškus, sausindamas pelkes ir versdamas visa tai žemės ūkio naudmenomis tiesiog sunaikino. Tačiau nepaisant šios tūkstančius metų trunkančios gamtai negatyvios veiklos, beveik kiekviename didesniame miške, ežero ar upės pakrantėje, dažnoje išlikusioje pelkutėje gali rasti nedideles natūralios gamtos oazes, kurios vis dar teikia namus senosios gamtos reliktams.
Šįkart keliaujame į Vyžuonų apylinkes Utenos rajone. Ir kas čia gali būti tokio išskirtinio? Juk visai Rytų Lietuvai būdingas kalvotas, upių ir upelių išvagotas reljefas, kur lomose telkšo ežerėliai ar pelkės, o kalvas dengia miškai. Tad labai tikėtina, jog dar daugelyje daugelyje tokių panašių vietų mūsų dar laukia dideli gamtos atradimai. O šiose vietose tie atradimai pasipylė apsilankius gamtininkui Sigučiui Obelevičiui. Užpelkėję apyežerės, nedidelės miško pelkutės, maitinamos sraunių šaltinių, kurie plaudami giluminiuose žemės kloduose esančias uolienas nešė į paviršių augalams taip reikalingas mineralines medžiagas. Čia jų tarpsta ištisas lobynas.
Tikriausiai nėra tokio žmogaus, kuris nesižavėtų gražiausiu mūsų krašto orchidiniu augalu plačialape klumpaite. Ne mažesnį susižavėjimą sukelia ir kitų jos giminaičių – gegūnių ar gegužraibių spalvingi žiedai: raudonosios, baltijinės, aukštosios, dėmėtosios gegūnių ar šalmuotosios bei vyriškosios gegužraibių. O ypač kada jų daug – ištisos pievos ar pelkutės nuklotos nuostabiais jų žiedais.
Tačiau yra ir visa eilė nepastebimų, mažiau išvaizdžių, smulkučių orchidėjų, nepasižyminčių tokiu žiedų grožiu, tačiau kurių atradimas gamtininkui, botanikui prilygsta didžiausiai gyvenimo šventei. Tai ir širdinė dviguonė, ir nariuotoji ilgalūpė, ir vienalapis gedutis, ir žalioji plateivė. Ir būtent šios mažosios rūšys yra tikrieji didžiosios natūralios gamtos indikatoriai.
O kokios pelkės be saulašarių! Apskritalapių ar ilgalapių, šių mažyčių, nuostabiai gražių ir klastingų augalėlių. Atrodo, tik gėrėkis ir gėrėkis, tik imk ir leiskis ant šio augalėlio – o tą ir daro įvairios musytės ar kiti smulkūs vabzdžiai. Toks ant lapo nutūpęs nelaimėlis sudirgina liaukinius plaukelius, kurie lipniu skysčiu sulaiko vabzdį, paskui pamažu užsiveria, apgaubia ir... suvalgo. O štai Vyžuonų apylinkėse auga ir ypatingai reta Sigučio Obelevičiaus rasta saulašarė – mažalapė. Šiuo metu Lietuvoje žinomos viso lapo tik dvi gyvybingos jos augavietės. Bet tikriausiai ne vienintelės, nes tokių mažų, atkampių, neištyrinėtų didžiosios gamtos lopinėlių mūsų šalyje dar yra begalė.