Tauragnai – vienas gražiausių Aukštaitijos kampelių. Nedidelis, tylus provincijos miesteliukas dunkso didelio ežero pakrantėje. O ežeras ilgas, nusidriekiantis dešimtis kilometrų. Laikomas giliausiu Lietuvoje. Aplink jį daugybė mažesnių ežerėlių, kalvelių ir klonių. O nuo kalniukų atsiveria vaizdas į visą plačiąją apylinkę. Praeityje panorama driekėsi į vienišas ūkininkų sodybas.
Manoma, kad pirmosios bažnyčios statybos Tauragnuose siekia Vytauto Didžiojo laikus. Lietuvai priėmus krikščionybę, Jogaila 1387 metais pastatė Lietuvoje septynias bažnyčias. Tauragnų bažnyčia buvo pirmoji iškilusi rytinėse Lietuvos žemėse. Vieta šventovės statyboms buvo pasirinkta su potekste. Aukštas kalnelis, kuriame iškilo krikščionių namai, pagonių laikais buvo vadinamas romuva. Vaidilutės, kurstydamos amžinąją ugnį, su siaubu žvelgė į naujosios religijos plėtrą. Manoma, kad Tauragnuose vietiniai sudegino tris pirmąsias katalikų šventoves ir dar ilgai priešinosi naujajam tikėjimui.
Tauragnai pirmoje Lietuvos Respublikoje buvo valsčiaus centras. Gyvenvietę puošė sena, medinė devyniolikto amžiaus pabaigoje statyta bažnyčia. Šventovę išgarsino galingi, dvidešimties balsų vargonai, kurių aidas skambėjo visoje parapijoje.
Tauragnai neatsiejami nuo netoli stovinčio Taurapilio piliakalnio. Kalvelę ežero vanduo supa iš dviejų pusių. Tarpukaryje giedrą dieną nuo piliakalnio viršūnės atsiverdavo vaizdas į gretimų miestelių bažnyčių bokštus, dalį Labanoro girios.
Giliausiame Lietuvoje Tauragno ežere buvo gausybė įvairiausių žuvų. Vietiniai porindavo, kad ištraukdavo po tris pūdus sveriančias gėlavandenes. Netoliese esantis Labės ežeras tęsiasi du kilometrus. Vietiniai buvo labai iškalbingi: už simbolinį mokestį turistams suokė įvairiausias istorijas ir legendas. Vasaromis, pakrantėse pardavinėjo vėžius ir baravykus.
Už dvylikos kilometrų nuo Tauragnų yra Kirdeikiai. Gyvenvietė apsupta ežerėlių. Besikuriančiame miestelyje, pirmoje Lietuvos Respublikoje, buvo keletas krautuvių, pašto agentūra, pradžios mokykla, didelė parapijos namų salė. Bažnyčią pastatė iš okupuotų Linkmenų į Kirdeikius pasitraukęs kunigas Juozas Breiva. Iš kaimelio su keliomis trobomis vietovė virto bažnytkaimiu.
Užpalių miestelį kerta Šventosios upė. Pirmoje Lietuvos Respublikoje miestelio gatveles puošė aukšti, skardiniais stogais dengti, mūriniai namai. O Šventosios upės pakrantėmis bolavo trobos. Ant juodalksnio šakų supdavosi gimnazistai. O prie malūno, ties šniokščiančios upės užtvanka, ateidavo pirmąją meilę išgyvenusios merginos.
Anapus tilto, vakarinėje Užpalių miestelio pusėje, ištisomis dienomis girdėjosi kalamos geležies rauda. Šalia – bulvienojus graužiančių ožkų mekenimas. Šioje gyvenvietės dalyje didžioji dalis trobų buvo mažos ir apskurusios, o gatvelės siauros ir purvinos.
Kitoje tilto pusėje, gatvės ir turgaus aikštė buvo grįstos akmenimis. Šalia buvo valsčiaus centras ir policijos nuovada. Daugybė įvairiausių prekių ir manufaktūros krautuvių. Ir vienintelis Užpaliuose knygynas. Devynioliktame amžiuje iškilusios Švenčiausios Trejybės bažnyčios vidus tarpukaryje buvo išremontuotas ir perdažytas. Gausiai puoštas vitražais ir įvairiomis graviūromis viliojo parapijiečius.
Policijos nuovados viršininkas gausiai rašė protokolus už „naminės“ gamybą. Užsivertusi dokumentais nuovados raštinė nespėjo išrašinėti baudų. Užpaliečiai nepasitenkindavo daigintų miežių želmenimis – „valstybinę“ ir „cukrinę“ gamindavo kas trečia troba.
Apskritai užpaliečiai buvo įvardinami, kaip malonūs žmonės. Kiekvienas turėjo puikiausią vežimą ir bent po du riebius arklius. Tiesa, jaunimas ar inteligentai paprastai lekiodavo dviračiais. Dėvėdavo namų darbo drabužius, bet kaklaraiščius pirkdavo parduotuvėje.
Šiltuoju metų laiku maudydavosi skaidriame Šventosios upės vandenyje. O per šventosios Trejybės atlaidus visi sugužėdavo į Krokulą. Krokula buvo vadinama nedidelė, bet labai jaukiai įrengta koplyčia. O per ją tekančio gydomojo šaltinio vandeniu plaudavo žaizdas ir kojas. Visa Užpalių apylinkė garbindavo šventą šaltinėlį ir kibirais tempdavo vandenį į namus.
Atlaidų metu aplink koplyčią būriuodavosi daugybė išmaldos prašytojų. Giedodavo giesmes visu balsu. Atsiklaupę keliais eidavo link šaltinėlio su tuščiais buteliais ir „uzbonais“ po pažastimi.
Leliūnų bažnytkaimis priklausė penkiems valsčiams. Žymiausias žmogus buvo visų gerbiamas ir mylimas klebonas, kanauninkas Antanas Masaitis. Jo pastangomis 1905 metais Leliūnus papuošė mūrinė Šv. Juozapo bažnyčia. Šventoriuje nuolat skambėjo choro giesmės. Nes vietiniai pasižymėjo meile dainai ir turėjo gerus balsus. Į plačiuosius muzikinius vandenis iš Leliūnų išplaukė smuikininkas ir kompozitorius Juozas Strolia.