2002-aisiais padovanojęs savo kolekciją ir inicijavęs Lietuviško stiklo muziejaus įkūrimą inžinierius chemikas technologas Kazys Strazdas teigė, kad atitikmens nėra, tačiau dabar, praėjus šešiolikai metų, muziejaus saugotojos nėra tokios tikros, ar panašių kolekcijų neatsirado daugiau.
Šiandien Balninkuose (Molėtų r.) esantį Stiklo muziejų vis dar papildo nauji eksponatai, dažniausiai dovanojami vietos gyventojų.
Pasirausę tėvų, senelių spintose, molėtiškiai atranda musgaudžių, senovinių vazų, sviestinių, kitų buityje beveik prieš kelis dešimtmečius naudotų gaminių. „Šiandien mes jau galime sau leisti atsirinkti vertingesnius eksponatus“, – sakė Jurgita Stalauskienė, VšĮ Universalaus daugiafunkcio centro „Kaimynystės namai“ kultūros vadybininkė-edukatorė, aprodydama dūžtančią ekspoziciją.
Piršliams – kiauri buteliai
J. Stalauskienė pasakoja, kad sentimentus lankytojams kelia seniai pamiršti rašalo, tušo buteliukai. Sifonus irgi prisimena tik vyresnės kartos žmonės, o kai kurie lankytojai vardija kainas, kiek kainuodavo grietinė, kefyras senuosiuose buteliuose. Dar senesnę istoriją mena kvepalų flakonai – nuo pirmųjų pusės litro litro talpos iki pačių mažiausių šiuolaikinių. XIV amžiuje didikai nesiprausdavo, nes manyta, kad prausiasi tik varguomenė. Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila įvedė taisyklę, kad kartą per mėnesį reikia eiti į pirtį ir didikams. Kuo dažniau žmonės ėmė praustis, tuo labiau „traukėsi“ flakonėliai.
Vienas seniausių muziejaus eksponatų – trapi, bet ilgaamžė, du pasaulinius karus atlaikiusi 1861 m. metų velykinė vaza. Ją muziejui padovanojo balninkienčio advokato Kajetono Ciemnolomskio kelintos kartos giminaitė.
Nedidelėje erdvėje sukoncentruoti lietuviško stiklo pavyzdžiai – Lietuvoje veikusių gamyklų gaminiai, lietuvių autorių kūriniai. Lentynose – anuomet madingų krištolinių dirbinių, kuriuos buvo galima pamatyti kas antruose namuose, pavyzdžiai. Daugiausia tai buvo dailininkės Marinos Linkevičienės ir Panevėžio „Ekrano“ gamyklos kūriniai.
Muziejaus lankytojai stiklo galimybes ir savo išvaizdos transformacijas gali įvertinti iškreiptų veidrodžių kampelyje.
„Panevėžio stiklo“ neperšaunamo stiklo pavyzdžiai, kuriuos taip pat galima pamatyti muziejau salėje, kaip ir paneigia trapiausios ekspozicijos vardą. Norint pagaminti tokį atsparų stiklą prireikia net 9 sluoksnių, kurie suklijuojami, po to stiklas yra kišamas į krosnį, suspaudžiamas po presu.
Brangesnis už auksą
Javita Emilija Strazdienė stiklą mato kiaurai ir ne todėl, kad jis skaidrus. Stiklo technologė, 40 metų dirbusi stiklo pramonėje, vien iš atspalvio galia atpažinti, iš kur atvežtas stiklo gaminys. Pašnekovė neslepia, kad lietuvišką stiklą nuo baltarusiško galima atskirti pagal modelį, naudojamas spalvas. Kiekviena šalis turinti savo stilių, tačiau pasauliui globalėjant, gaminius atskirti tampa vis sunkiau.
„Šiuo metu negalėtume pasidžiaugti, kad Lietuvoje plečiama stiklo gamyba. Anksčiau buvo gaminamas ir langų stiklas, ir stiklo blokai, ir meninis stiklas, šiuo metu veikia tik du stiklo fabrikai, kurie priklauso Kauno stiklui, ir jie praktiškai gamina tik butelius. Likę ir pavieniai menininkai, kurie iš atvežtinio stiklo gamina meninius juvelyrikos dirbinius. Yra Panevėžyje dailininko Kriuko stiklo studija, kuri vietoj lydo stiklą ir gamina meninius dirbinius“, – kalbėjo J. E. Strazdienė.
Stiklo gamybos istorija trunka tūkstantmečius, tačiau gamybos technologija per tą laiką kito nedaug. Pradėtas gaminti I amžiuje, buvo vertinamas labiau už auksą. Viduramžiais stiklu pasipuošti galėjo tik didikai, nes tai sunkiai gaminama medžiaga. Norint išlydyti stiklą, reikia aukštos temperatūros. Apie 1000 laipsnių karščio. Šiuolaikinėje pramoninėje gamyboje naudojama apie 1500 laipsnių karščio temperatūra.
„Stiklas būdavo ne toks skaidrus. Kuo aukštesnė temperatūra, tuo labiau išsiskiria ten esantis oras. Jeigu tos temperatūros nepasiekia, oro burbuliukai lieka. Tačiau jau Viduramžiais būdavo gaminamas labai geros kokybės stiklas“, – sako J. E. Strazdienė.
<…>
Visą straipsnį skaityti galite „Utenos apskrities žiniose“.