Gintarui dar tik 29-eri, bet darbų jis jau pakeitęs ne vieną. Iš gausybės darbų bene labiausiai patiko dirbti „ant furos“. Buvo ir į Norvegiją išvažiavęs, bet ten ištvėrė tik savaitę. Taigi eilinį kartą išbandęs naują darbą ir įsitikinęs, kad tai ne jam, vaikinas vėl grįžta į „Utenos komunalininką“. Įmonės vadovai, pažinodami Gintarą dar nuo tada, kai jis buvo mokinys ir vasaromis įsidarbindavo pjauti žolę, bei žinodami, kad jis – atsakingas ir pareigingas, jį mielai vėl priima.
„Šiaip tai aš ne uteniškis, gimiau Jonavoje, bet Utenoje gyvenu jau 20 metų, – pasakojo Gintaras. – Utena tapo mano gimtuoju miestu. Todėl man svarbu, kaip mano miestas atrodo: šiukšlinas ar tvarkingas.“
Vaikinas sako, kad prie ankstyvo darbo laiko priprato. 5 val. jis jau sėdi mašinoje ir važiuoja į miestą. Savo darbą Gintaras atlieka greitai: per 2–3 val. būna aplankytos visos atliekų surinkimo aikštelės. Jeigu uteniškiai, eidami į darbą, pamato kurioje nors aikštelėje neišvežtas atliekas, vadinasi, Gintaras nespėjo čia atvažiuoti. O nespėjo dėl to, kad kažkurioje aikštelėje jam teko iš peties padirbėti, tvarkant dideles krūvas šiukšlių.
„Gerai būtų, kad šiukšles gyventojai tvarkingai sumestų į konteinerius, – dalinasi ne pačiais geriausiais įspūdžiais vaikinas. – Bet dažnai prie konteinerių randu sumestus baldus, kurių tvarkymas užima daug laiko. Tokių šiukšlių daugiausia būna aikštelėje prie miesto turgaus, Krašuonos mikrorajone. Prie konteinerių žmonės išmeta viską: lovas, spinteles, televizorius, šaldytuvus, klozetus, automobilių detales, padangas. Tai gali išvesti iš kantrybės.“
Ne kartą, atvažiavęs prie konteinerių, Gintaras sutiko ir pačius šiukšlintojus. Tokiu atveju tenka juos sudrausminti. Bet niekada nepakelia balso. Tik gyventojų reakcija į drausminimą būna įvairi: vieni atsiprašinėja, kiti pasiunčia ant trijų raidžių. „Vieną kartą man dirbant atvežė langus ir iškrovė, – pasakoja Gintaras. – Sakau, pasiimkit juos ir vežkit į sąvartyną. Bet jie net nematė manęs klausyti. Kaip bebūtų gaila, daugelis mano sudrausminimų neklauso. Nieko nepadarysi, tokių žmonių buvo ir bus. Manau, kad jų net vaizdo kameros negąsdina. Iš patirties galiu pasakyti, kad kaimo žmonės yra tvarkingesni, miestiečiai šiukšlina labiau“.
Vaikinas nėra aiškinęsis ir nesiruošia to daryti, iš kur atliekų aikštelėse atsiranda tos šiukšlių krūvos, bet mano, kad gyventojai nereikalingus daiktus atveža ir iš kaimų, ir iš sodų, ir gal net naktimis veža. Visi išmesti nebereikalingi daiktai yra surenkami ir nuvežami į įmonę. Ten juos darbininkai surūšiuoja ir paruošia išvežti į sąvartyną.
Gintarui ne kokius įspūdžius paliko dar vienas darbas: konteinerių dalinimas gyventojams. Vaikinas nesupranta, kodėl konteinerių dalinimas sukelia žmonių pyktį. Atrodo, nemokami konteineriai – geras dalykas, o pykčio – per akis. Vienai kolegei dalijant konteinerius net šuo įkando. Teko skubiai vežti į ligoninę.
„Neseniai mieste buvo pastatyti pusiau požeminiai konteineriai, – kalbėjo Gintaras. – Juos užpildyti galima ir per vieną dieną. Taip dažnai ir būna. Kad būtų patogiau ir mums, ir gyventojams, patariu kartonines dėžes į juos mesti suplėšytas. Taip pat ir šiltnamių plėveles reikia mesti susmulkintas. Deja, tas plėveles dažniausiai randu numestas prie konteinerių. Kaip tvarkyti atliekas, kaip jas rūšiuoti ir mesti į konteinerius, yra nurodyta Utenos rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse. Jų laikytis mes privalome visi. Ir dar: noriu palinkėti visiems mylėti savo miestą. Ir gerbti. Juk tai mūsų namai. Tvarkykime jį ir mylėkime.“