Šią vasarą J. Račui, dirbant kartu su tarptautine archeologų komanda, buvusioje Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje pavyko aptikti nemažai radinių: „Karo metais sinagoga buvo sudeginta vokiečių, po to keturiolikai metų ji buvo palikta likimo valiai. Dar vėliau, visi aplinkiniai pastatai buvo sulyginti su žeme ir galiausiai jos vietoje buvo pastatytas vaikų darželis. Ankstesnių archeologinių tyrimų metu buvo tyrinėta erdvė, esanti po žeme šalia darželio pastato. O šią vasarą atlikome archeologinius tyrimus po pačiu vaikų darželiu. Apsidžiaugėme aptikę išlikusius bimos (centrinės pakylos nuo kurios skaitoma Tora) fragmentus ir sinagogos grindis. Taip pat radome grindinio tarp sinagogos ir pirčių komplekso dalį. Per beveik mėnesį trukusius archeologinius tyrinėjimus baigėme tirti pirčių komplekse esančią mikvą (baseiną, skirtą ritualiniam apsiplovimui)“, – pasakoja archeologas J. Račas.
J. Račo teigimu, Vilniaus Didžioji sinagoga žydų gyvenime buvo išskirtinė visą jos gyvavimo laiką, tai buvo edukacijos, švietimo centras, tikinčių žmonių susibūrimo vieta.
Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Didžioji sinagoga dydžiu ir puošnumu pranoko visus Abiejų Tautų respublikoje pastatytus žydų maldos namus. Minima, ir tai, kad į sinagogą galėjo tilpti nuo 3 iki 5 tūkst. žmonių, tačiau J. Račas po atliktų archeologinių tyrimų atskleidžia kitus skaičius: „Didžioji sinagoga buvo vienaukštė, joje buvo bendra didžiulė erdvė, tačiau iš išorės ji atrodė tarsi trijų ar keturių aukštų pastatas, galėjęs sutalpinti nuo 500 iki 600 žmonių. Į šią sinagogą iš skirtingų šalių traukė daugybė tikinčiųjų, visi joje jautėsi saugūs ir laukiami, nepaisant socialinio statuso“, – detales atskleidė archeologas.
Vilniaus Didžioji sinagoga ir jos teritorija per pastaruosius metus kasinėta keletą kartų: 2011, 2015–2017 m. ir 2018-ųjų vasara. Naujausius archeologinių tyrimų duomenis lapkričio 15 d. archeologas J. Račas pristatys Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
