„Įsigydami šį kompleksą turėjome planą po remonto jį toliau nuomoti įmonių biurams. Tačiau pradėję tyrinėjimus paveldosaugininkai atrado istorinės architektūros – nuo XV ir XVII a. palikimo, iki XIX ar XX a. pradžios elementų. Šis pastatas visuomet buvo aktyvioje centrinėje miesto dalyje, jame XX a. pradžioje veikė garsusis Marijos Šlapelienės knygynas, parduotuvės. Šie istoriniai momentai ir pagarba architektūriniam paveldui verčia mus pergalvoti pastato viziją – svarstome jį padaryti atviresnį visuomenei“, – sako „Asgaard“ valdybos pirmininkas ir akcininkas Niels Peter Pretzmann.
Jis pastebi, kad vis didesnė dalis Senamiesčio tampa uždaromis teritorijomis, todėl Vainų rūmų atvėrimas būtų istorinės vietos grąžinimas vilniečiams.
„Šiuo metu dirbame prie galimos vizijos, o vienas pagrindinių siekių – atverti rūmų komplekso kiemą, kad į jį galėtų laisvai patekti vilniečiai ir miesto svečiai. Norime perteikti pastato istoriją, restauruoti atrastus seniausius įvairių epochų elementus, kurių dalis siekia net XV amžių. Bendradarbiaujame su paveldosaugininkais ir atsakingomis institucijomis, atliekame tyrimus, o išgryninę viziją ją norėsime aptarti ir su vietos bendruomene“, – teigia N. P. Pretzmann.
Didikų giminės rūmai
Dominikonų gatvėje esantys Vainų rūmai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1668 metais kaip Aleksandro Jasienskio Vainos (Vitebsko vaiskio ir Vilniaus pavaivadaičio) mūrnamis. 1698 m. jie jau įvardijami rūmais, turėjusiais dvejus vartus – reprezentacinius į Dominikonų gatvę ir ūkinį įvažiavimą iš Stiklių gatvės pusės.
Vainos – tai viena iš kilmingųjų LDK didikų giminių. Jų giminę sudarė dvi šakos – vieni įsikūrę Žemaitijoje, o kiti kildinami iš gudų, turėjo valdų Gardino srityje. Įvairių šaltinių duomenimis, Vainos buvo susigiminiavę su Radvilomis, Sapiegomis, Oginskiais, Pacais ir kitomis didikų giminėmis.
1700 m. Trakų vaivada Aleksandras Pociejus perėmė rūmus kaip žmonos Teresės Vainaitės kraitį, tačiau dar ne vieną dešimtmetį jie buvo vadinami originaliuoju, Vainų rūmų pavadinimu. Per 1748 m. gaisrą rūmai labai nukentėjo ir buvo ne tik remontuoti, bet ir išplėsti. Tuo metu ties Stiklių gatve buvo pristatytas dviaukštis priestatas.
Tuometinę Vainų rūmų strateginę svarbą atskleidžia ir 1737 m. J.G.M. Fiurstenhofo karinės žvalgybos paskirties Vilniaus miesto planas, kuriame rūmai buvo vienintelis pastatas, pažymėtas kvartale.
Veikė reikšmingiausias lietuviškas knygynas Vilniuje
Tikslių žinių kada rūmai iš Pociejų perėjo kitiems savininkams nėra, tačiau 1816-1825 m. Vilniaus namų sąrašuose savininku nurodomas grafas Kazimieras Umiastovskis. Tuo metu pastatai neteko savo reprezentacinės paskirties.
1906 - 1945 m. pastato pirmame aukšte ir rūsiuose ties Dominikonų g. veikė Marijos Šlapelienės knygynas, kuris prekiavo Lietuvoje ir užsienyje išleistomis knygomis ir vadovėliais. Kieme buvo įsikūrę tipografijos meistrai. Pastate iš viso veikė 10 parduotuvių, daugiausia – iš Stiklių g. pusės, taip pat arbatinė, kepykla.
1940 m. pastatų kompleksas buvo nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo naudotas kaip komunistinio jaunimo CK laikraščių ir žurnalų leidykla, pirčių-skalbyklų trestas. 1968 - 1973 m. rūmai buvo rekonstruoti, sovietmečiu buvo užmūrytas įvažiavimas į kiemą iš Stiklių gatvės pusės. Po rekonstrukcijos rūmuose veikė Vilniaus teritorinė vandentiekio kanalizacijos valdyba ir buvo įkurti butai. Nepriklausomybės metais pastate įsikūrė „Vilniaus vandenys“.
Įsigijo už 3,9 mln. eurų
2017 m. vasario mėnesį už 3,9 mln. eurų pastatą iš „Vilniaus vandenų“ įsigijo bendrovė „Asgaard Property“. Bendrovė planuoja, kad investicijos į pastato restauravimą ir atnaujinimą sieks antra tiek. Jos akcininkas yra prieš 19 metų į Lietuvą atvykęs ir jau beveik dešimtmetį čia nuolat gyvenantis danas Niels Peter Pretzmann.