Už lango miškas, upė, parkas ir glaudi bendruomenė
Nors Grigiškėse gyvena tik apie 11 tūkst. gyventojų, šis miestas unikalus tuo, kad jis vienintelis Lietuvoje priklauso kito miesto savivaldybei. Pastarasis – didi sostinė Vilnius. Grigiškės nuo Vilniaus nutolusios tiek, kad jį galima pasiekti tiesiog viešuoju transportu. Rodos, visi grigiškiečiai kasdien į Vilnių tik ir juda – čia dirba, leidžia laisvalaikį, o į Grigiškes grįžta tik pailsėti. Deja, tačiau šį miestą kadaise atradę, naujai persikėlę, ar čia gimę gyventojai ne visi skuba į sostinės šurmulį.
Štai anglų kalbos mokytoja Ramunė Ščeglinskaitė Grigiškėse atsidūrė visai netikėtai. Baigusi studijas ji sulaukė draugės kvietimo iš Šiaulių keltis į Vilnių. Šis kvietimas pasirodė viliojantis, tačiau baimę kėlė darbo paieškos. Draugė, pasiraitojusi rankoves, darbą surado per dvi dienas, o buto nuoma Grigiškėse tuometinėms jaunuolėms pasirodė įkandama ir patraukli. O ir sostinė buvo it ranka pasiekiama. Vis dėlto, sostinėje gyventi taip ir neteko – mokytoja giliai šaknis įleido Grigiškėse.
„Tai čia buvo prieš 23-ejus metus, o aš vis dar čia. Iš pradžių atrodė labai keista… Vien tas atvažiavimas, kai iš Vilniaus autobusų stoties važiuoji, jeigu gerai pamenu – autobusai tada dar nevažiuodavo į Grigiškes, o gal jų mažai būdavo, tai aš pirmą kartą važiavau mikriuku ir tai, kad iš miesto išvažiuoji per miškus, atrodė, kad nuo Vilniaus čia labai toli. Bet šiek tiek pagyvenus, viskas pasikeitė. Dabar jau manau, kad labai arti. Ir dabar, aišku, Grigiškės yra ir Vilniaus miesto dalis, tai labai geras susisiekimas, labai neilgai važiuojame, ypatingai, kai tiek autobusų į mūsų pusę važiuoja“, – pasakoja R. Ščeglinskaitė.
Vis dėlto, sako ji, pagrindinė priežastis, paskatinusi meilę Grigiškėms, buvo visai ne tai, kad visai čia pat laukia sostinė ir jos neaprėpiamos galimybės.
„Aš turėjau progą keltis ir į Vilnių, bet man labai patiko, kad čia yra labai daug gamtos ir bet kada gali išeiti ir po kelių minučių atsidurti ir prie upės, ir miške, ir parke. Tai – labai didelis pliusas. Man smagiau laiką leisti gamtoje, nei važiuoti į miestą. Kiek reikia, tai tikrai į Vilnių lengva nuvažiuoti, o čia – viskas: darbas mano yra čia, vaikų mokyklos – čia, poliklinika – čia, paprasčiausios parduotuvės, kuriose perkame maistą, irgi yra čia. Tai kasdien važiuoti į miestą man tikrai nėra poreikio.
Kita vertus, taip, ta maža bendruomenė kai kuriuos žmones labai erzina, kad visi apie visus viską žino, kad gandai sklinda labai greitai ar panašiai, bet aš čia matau pliusą – žmonės vieni kitus pažįsta, o aš dėl to jaučiuosi saugesnė.
Be to, dirbdama mokytoja aš matau tą mažo miestelio sindromą, iš teigiamos pusės. Vaikai kitaip elgiasi mokykloje – kai mes važiuojame su jais ir pasimatome su kitų mokyklų vaikais, tai mūsų vaikai dar tikrai yra tokie mažo miestelio, nes jie visada turi omenyje, kad mokytoja bet kada gali susitikti gatvėje su tėvais, pasikalbėti, viską sužinoti iš karto, ne praėjus ilgam laikui. Jie yra ir paprastesni, nors jie tarsi Vilniuje gyvena, bet jie drausmingesni, mūsų gimnazijos santykiai yra labai draugiški ir artimi. Žodžiu, glaudi bendruomenė turi savų pliusų“, – šypteli ji.
Pasiteiravus, ar vaikams mažame miestelyje netrūksta užsiėmimų ir veiklos, Grigiškių gimnazijos mokytoja pastebi, kad Grigiškės šiuo klausimu tikrai turi ką pasiūlyti.
„Grigiškėse veiklų vaikams yra labai daug: gimnazija siūlo daugybę būrelių ir popamokinės veiklos, pas mus atvažiuoja ir su įvairiais pasiūlymais – ir šokių, ir sporto, ir kokių tik nėra, turime Grigiškėse ir meno mokyklą. Ko mums jau trūksta, ko gero, tai tik baseino [juokiasi mokytoja ir primena, kad baseinas Grigiškėse turėjo atsirasti jau labai seniai – deja, pastatas virto griuvėsiais, o jo vietoje dabar stūkso daugiabutis]. O kai vaikai paauga, tai jiems to platesnio horizonto ir ištrūkti iš mažesnės erdvės norisi, bet jau tada jie tikrai patys gali nuvažiuoti į Vilnių – 15 minučių ir tu jau Savanorių prospekte, o nuo ten viskas ranka pasiekiama“, – pasakoja ji.
Dėmesį traukia menas ant pastatų sienų
Pats gražiausias miesto akcentas, kurį siūlo aplankyti kalbinta mokytoja, – šiuolaikinio gatvės meno neofreskos, kurias ant Grigiškių daugiabučių sienų įkurdino dailininkas Linas Kaziulionis. Tai, kaip sako mokytoja, – didžiausias traukos objektas jos mieste.
„Turime keturias didžiules neofreskas, kurios vaizduoja Grigiškes ir jų praeitį, jų gyvenimą ir tą daugiatautiškumą, tai čia, turbūt, labiausiai lankytinas objektas ir manau, kad žmonės tikrai turėtų pamatyti, nes jos tikrai atrodo labai įspūdingai“, – aplankyti kviečia pašnekovė.
Gatvės piešinius ant daugiabučių namų fasadų galima rasti Kovo 11-osios g. 33,37, 57, ir Kunigiškių g. 12. Kaip informuoja idėjos autoriai, „kiekvienas kūrinys slepia daugiau, nei matosi iš pirmo žvilgsnio“, todėl miesto svečiai ir gyventojai kviečiami nuskenuoti integruotus QR kodus (juos galima rasti prie kiekvienos neofreskos) ir leistis į interaktyvią ekskursiją, kuri atvers duris į Grigiškių praeitį. Daugiau apie projektą galima skaityti čia.
Miesto centre – nauja bažnyčia
R. Ščeglinskaitė Grigiškėse siūlo nepraleisti ir naujai pastatytos Šventosios Dvasios bažnyčios. Beje, ji įsikūrusi visai šalia neofreskų – Kovo 11-osios gatvėje. Šv. Dvasios parapija čia įsteigta dar 1992-aisiais, atsiskyrus nuo Lentvario parapijos, o pirmieji maldos namai tąkart buvo kultūros namų salėje (dabar – Grigiškių kultūros centras). Pirmoji koplyčia pradėta statyti 1994-aisiais, o šalia jos įsikūrė Parapijos namai, biblioteka ir šarvojimo salė. Parapijos namuose apsigyveno ir seserys eucharistietės, kurios bažnyčioje tarnauja iki šiol. Naujosios bažnyčios statybos čia prasidėjo 2016-aisiais, o po ketverių metų šioji buvo iškilmingai pašventinta ir atverta bendruomenei.
Kaip pasakoja čia tarnaujantis Grigiškių parapijos klebonas kunigas Andžejus Andžejevskis, aplink bažnyčią sutvarkyta ir teritorija – įkurdintas parkelis, įrengti takai, suoliukai, apšvietimas, pasodintos pušys, savo eilės laukia ir 4 tūkst. gėlių, kurias planuojama sodinti ateityje. Čia vyksta ir visos miesto šventės – per Kalėdas šalia bažnyčios įsikuria ir pagrindinis šio laikotarpio simbolis – Kalėdų eglė. Tad bažnyčia ne tik stovi miesto centre, bet yra ir bendruomenės susibūrimo epicentras, kuriame veiklos randa visi. Be gražios aplinkos ir pačių mišių, kurios aukojamos lietuvių ir lenkų kalba, čia vyksta ir įvairūs užsiėmimai. Seserys eucharistietės vykdo ne tik tas veiklas, kurios įprastos maldos namams, bet ir moko vaikus tikybos, netgi groti gitara, kartu giedoja chore. Tai – tik dalis veiklų, dėl kurių grigiškiečiai praveria bažnyčios duris.
„Aš manau, dėka sesių čia susirenka daug vaikų, o kai vaikų daug – tai ir tėvai šalia“, – džiaugiasi klebonas A. Andžejevskis.
Sesuo Viktorija Butrimovič, nors ir nėra kilusi iš Grigiškių, džiaugiasi gyvendama čia. Pasak jos, maža bendruomenė padeda kurti glaudų bendravimą, o galimybė pažinti visus praeivius gatvėje tik dar labiau gilina jos ir tikinčiųjų ryšį.
O kaipgi be fabriko!
Pasakojant apie Grigiškes, būtų nuodėmė neužsiminti apie garsųjį popieriaus fabriką, kuris čia veikia jau 200 metų. Nuo fabriko įsikūrimo prasidėjo ir visa Grigiškių istorija. Fabrikas ne tik aprūpindavo Lietuvą ir užsienio rinką popieriaus gaminiais, bet ir kūrė naujas darbo vietas, buvo akstinas kurtis gyvenvietei. Viso to kaltininkas – Grigas Kurecas, kuris dabartinių Grigiškių teritorija susidomėjo ne šiaip sau.
Čia tyvuliuojanti Vokės upė – potenciali fabriko mašinas varanti jėga ir vanduo pramonės veiklai, nusidriekęs platus kelias, kurio dėka buvo galima gabenti fabrike pagamintą produkciją, šalia stūksanti Lentvario geležinkelio stotis ir Neries upė, kuria žaliavos galėjo pasiekti gamyklą, buvo ideali vieta pramonei vystyti. Potencialą įžvelgęs Lenkijos inžinierius ir architektas tokios aukso kasyklos nepaleido – įsigijo žemes ir pradėjo statybas.
G. Kurecas kartu su kartono fabriku į teritoriją įsikėlė ne vienas – čia jis pastatė bendrabučius darbininkams, įkurdino kultūros namus, kurie buvo bendruomenės traukos centras ir vaikų lavinimo vieta, daržus ir sodus bei kitas to meto gyvenvietėms būdingas erdves. Šiai vietai greitai prigijo iš verslininko vardo kildinimas pavadinimas Grigiškės. Taip ir prasidėjo ilga ir įdomi Grigiškių istorija.
Fabrikas savo veiklą pradėjo dar 1923-aisiais, ilgainiui plėtėsi ir augo. 1940-aisiais jį nacionalizavo sovietai, vėliau – perėmė vokiečiai, pakeitė jo gamybinę paskirtį, o galiausiai, traukdamiesi iš Lietuvos, beveik viską sunaikino. Po karo įmonė atsitiesė ir vėl pradėjo savo veiklą, sėkmingai plėtėsi, o 1990-aisiais tapo privataus kapitalo įmone, dar po dvejų metų – akcine bendrove. Per tą laikotarpį bendrovė įsteigė ne vieną įmonę, pakeitė savo vardą ir sėkmingai verslą vysto iki šiol – yra didžiausia popieriaus pramonės įmonių grupė Baltijos šalyse.
Kaip pasakoja vienas iš „Grigeo Group“ akcininkų, grupės valdybos pirmininkas Gintautas Pangonis, kadaise pagrindėse fabriko patalpose ir teritorijoje Grigiškėse (įmonių grupė veiklą vykdo ir Klaipėdoje) dirbo virš 2,5 tūkstančių darbuotojų, o šiandien čia dirba tik apie 600, todėl dalis teritorijos ir administracinių patalpų išnuomota logistikos įmonei. Visgi, kaip sako jis, nemaža dalis darbuotojų – vis dar vietiniai gyventojai, kaip kad būdavo kadaise. Nors darbuotojų ženkliai sumažėjo, aiškina pašnekovas, gamyklos našumui augti tai netrukdo – šiuolaikinių technologijų dėka gamybiniai pajėgumai auga kartais.
„Tada darbuotojams gali mokėti aukštesnę algą, gali prisitraukti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus, nes jie turi žinoti tuos įrengimus, jie turi mokėti su jais dirbti. Kad žmogus pradėtų kažką dirbti, jį reikia pusę metų mokyti, jeigu jis neturi patirties. Ieškome, randame, gerų darbuotojų dar priimtume, bet žmonės labai keičia darbą, kadangi visur jų laukia. Pas mus darbuotojų amžiaus vidurkis neperlipa 50-ies metų, dauguma jų – jauni“, – pasakoja G. Pangonis.
Nors darbuotojų kaita įmonėje nėra menka, čia galima sutikti ir ilgamečius darbuotojus. O pasiteiravus apie pastaruosius, G. Pangonis pasakoja ir apie neseniai į pensiją išėjusią Zosę, kuri savo darbo kokybe nosį nušluosdydavo ir jauniems specialistams.
„Kai instaliavome vieną gamybinę liniją, perkėlėme ten vieną darbuotoją, operatorę vardu Zosė, ji dabar jau pensijoje, bet daug metų dirbo, tai atėjo pas mane tie, kas tą liniją instaliavo, sako: Zosė geriausiai perprato visą procesą, paaiškinome, parodėme, o ji iš karto pradėjo dirbti. Turėtų vyrai greičiau perprasti, bet ji visą gyvenimą dirbo prie įrengimų, tai labai greitai viską perprasdavo. Buvo pas mus ir šventė, buvome pasikvietę senus, ilgamečius darbuotojus, tai buvo atėjusi ir Zosė aplankyti“, – šypteli G. Pangonis.
Grupę šiuo metu sudaro 8 bendrovės. Įmonių grupė Lietuvos ir užsienio rinkai gamina higieninį popierių, pakavimo popierių, korinį užpildą, gofruotą kartoną ir pakuotę bei kietąsias medienos plaušo plokštes. Pastarąsias, beje, pasakojo vietiniai, kadaise vaikystėje vogdavo jaunimas. Kietąsias medienos plaušo plokštes, vietinių vadintas „kardonkėmis“, jie naudojo žiemos pramogoms – plokštės puikiai slysdavo sniegu nuo kalniuko žemyn. Jaunimas nevengdavo paslampinėti ir po fabriko teritoriją, o čia vykstanti veikla domindavo augančius vaikus. Tad fabrikas tais laikais buvo ne tik duondavys, bet ir vaikiškų išdaigų ir tyrinėjimų erdvė.
Išskirtinis akvedukas
Užsukantys į gamyklos teritoriją susiduria ir su išskirtiniu ir vieninteliu tokiu Lietuvoje statiniu – akveduku. Kaip pasakoja mokytoja R. Ščeglinskaitė, akveduką būtina pamatyti visiems, kurie bent trumpam užsuka į Grigiškes. Beje, akvedukas glaudžiai susijęs su anksčiau aprašyta popieriaus gamykla.
Kaip jau minėta anksčiau, popieriaus gamybai reikėjo galybės vandens, o tam buvo sukurta speciali hidrotechninė sistema, kuri nukreipdavo vandenį iš Vokės upės į fabriką. Akvedukas buvo pagrindinė šios sistemos dalis, leidusi transportuoti vandenį virš kelio ir geležinkelio į gamyklą, o tai užtikrino stabilų vandens tiekimą gamybos procesui.
Deja, po Antrojo pasaulinio karo modernėjanti fabriko veikla lėmė, kad betoninis akvedukas tapo nebereikalingas ir jame įsikurdino gyventojų sandėliukai ir garažai, kuriuos galime matyti ir šiandien. Didžiosios dalies akveduko jau nebėra, tačiau tai, kas liko – svarbus kultūros ir pramonės paveldo objektas Grigiškių miesto istorijoje.