Legendinės „Vaivos“ lankytojas Ainis jos slenkstį mindavo kasdien: padavėjos nepykdavo, jei kas prisiliuobęs užmigdavo ant stalo

1964-ieji, Vilnius, dabartinėje Pilies gatvėje atidaroma kavinė „Vaiva“. Ši vieta netruko tapti maištaujančių visuomenės narių namais: čia rinkosi ilgaplaukiai metalistai, keli tuo metu belikę hipiai, plačiai pripažinti ir niekam nežinomi menininkai. Vaiviniais save vadinusiems lankytojams rūpėjo ne tik tai, kaip su minimaliomis išlaidomis kavinėje prastumti dieną – svarbi buvo ir šalies nepriklausomybė. Dieną, kai gatvėse pasirodė atsišaukimai, vaiviniai visu būriu užsirašė į savanorių gretas.

„Vaiva“ gyvavo 36-erius metus. Per tuos metus kavinės slenkstį peržengė ne vienas lankytojas. Vienas jų – Ainis, kavinėje ėmęs lankytis nuo 1983-ųjų. Jis puikiai mena „Vaivos“ laikus, kavinėje švęstas savo vestuves ir dienas, paleistas vėjais.

Metalistai ir kiti

Sovietmečiu Vilniuje buvo galima sutikti gausybę subkultūrų. Vienos jų radosi dėl polinkio muzikos stiliui, kitos – dėl išpažįstamos filosofijos. Viena tokių visuomenės grupių buvo metalistai, kuriai Ainis save ir priskyrė.

„Man dar iki paauglystės patiko metalo muzika, dainas įsirašydavome vieni iš kitų. Atitinkamas muzikai buvo ir stilius: ilgi plaukai, odinės striukės, kniedės, lopyti džinsai. Esu suskaičiavęs, kad vieni džinsai turėjo beveik 70 lopų“, – taip save jaunystėje prisimena „Vaivos“ lankytojas Ainis.

Tačiau priklausyti maištaujančiai ir muzikos grupės „AC/DC“ klausančiai visuomenės grupei buvo tiesiog nesaugu. Pasak Ainio, sovietmečiu Vilniuje buvo galima lengvai gauti į kaulus dėl savo išvaizdos ar pažiūrų, o pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia – Ainis pats dalyvavo gatvėje žuvusio savo draugo laidotuvėse.