Jolanta Šmidtienė Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete baigė tekstilės studijas, su draugais ir kolegomis mieste ėmė rengti menines iniciatyvas. Kai VšĮ „Tekstilininkų ir dailininkų gildija“, kurios narė – ir aprašoma menininkė, parkelyje pradėjo kurti kalėdines instaliacijas, kauniečiai netruko jų pastebėti: plūdo fotografuotis šalia avinėlių, angelų, žiemos pasakos personažų. Galiausiai J. Šmidtienei buvo pasiūlyta kalėdines nuotaikas perkelti į Kauno rotušės aikštę. Štai nuo šio lemtingo įvykio ir prasidėjo 13 metų trunkanti menininkės ir kalėdinio Kauno draugystė.
Delfi kviečia prisiminti, kaip metams bėgant keitėsi Kauno kalėdinių eglučių įvaizdžiai.
Gyvena nuo Kalėdų iki Kalėdų
Tryliktą kartą Kauno Kalėdų eglę puošianti J. Šmidtienė sako kiekvienais metais nejaučianti jokios garantijos, kad konkurse nugalės jos idėja. Kauno miesto savivaldybė kasmet rengia viešuosius pirkimus, todėl sąlygos visiems konkurso dalyviams – vienodos. Tiesa, J. Šmidtienė sako mananti, kad ilgametis darbas su kalėdinio Kauno įvaizdžiu jos komandai prideda papildomų balų.
Tačiau ar tiek metų puošiant kalėdinę eglę nestinga idėjų? J. Šmidtienė šią mintį paneigia, sakydama, kad idėjų ji turi gausybę. Užrašus ir eskizus menininkė sako konspektuojanti ištisus metus, o atėjus laikui, juos išgrynina.
„Kasmet papuošti Kauno eglutę jau tapo mano gyvenimo būdu, tai yra didžiulė atsakomybė. Žinoma, yra ir ne tokių malonių dalykų – jaučiu didelį nuovargį, nemėgstu rūpintis įvairiais skaičiavimais. Tačiau rūpintis šventine eglute man jau tapo it ritualu – gyvenu nuo Kalėdų iki Kalėdų“, – sako menininkė.
Kauno eglės puošimas, sako pašnekovė, svarbus ne tik jai – su Kalėdų žaliaskare užaugo ir J. Šmidtienės vaikai. Menininkė šypsodamasi prisimena, kad jos vaikai visuomet žinojo, kad mama per Kalėdas kvepia eglute, o vaikų bendraklasiai prašydavo išduoti paslaptį ir atskleisti, kaip šįmet atrodys šventinės dekoracijos.
„Tikrai ne kartą jaučiausi taip, lyg būčiau neoficialus Kalėdų senelis“, – juokiasi J. Šmidtienė.
Naktis prieš įžiebimą – degalinėje
Tekstilės profesionalė sako, kad labiausiai jai įsiminė antroji jos ir komandos pastatyta šventinė eglutė. Ji buvo sudaryta iš plastiko butelių, o už tokį kūrinį buvo suteiktas ir Gineso rekordas. Tais laikais, sako menininkė, daryti eglutę be tikros eglės, iš plastikinių butelių ir dar Kaune, kuris buvo konservatyvus miestas, buvo labai drąsu.
„Jaudinomės iki pat paskutinės minutės, bet kai eglė atsistojo, kai susidėliojo visos proporcijos, rezultatas mus labai nustebino, buvo tikrai wow“, – prisimena J. Šmidtienė.
Paklausta, ar šventiniu laikotarpiu yra nutikę kuriozinių situacijų, menininkė patikina, kad jų būna nuolatos, tačiau vieną situaciją ji prisimena labai gerai. Vienai metais Kaune buvo ruošiama eglutė, ant kurios iš plastikinių šiaudelių turėjo būti padarytos sniego pusnys. Pagaminę šiaudelius, menininkai juos paliko sandėlyje, kurio pirmame aukšte vyko metalo virinimo darbai.
„Pabaigę visus darbus ir atvykę į aikštę, išpakavome šiaudelius ir žagtelėjome – jie buvo ne baltos, o raudonos spalvos. Pasirodo, kol vyko metalo virinimo darbai, metalo dulkės prikibo prie plastiko. Buvome išsigandę, turėjome greitai sugalvoti, ką daryti toliau.
Tačiau laiko nebuvo, todėl turėjome suktis greitai. Pasiskirstėme į 10 komandų ir naktį praleidome Kauno degalinėse plaudami šiaudelius. Tai buvo iššūkis, kadangi naktį pradėjo šalti, vanduo šiaudelių viduje užšalo, tačiau tai tik nulėmė, kad eglutė pavyko dar gražesnė – šiaudelių viduje susiformavo maži varvekliai“, – pasakoja Kauno menininkė.
Darbai po švenčių tęsiasi dar pusmetį
Per visus tuos metus, kai J. Šmidtienė puošė Kauno eglutę, kauniečiai matė pačių įvairiausių dekoracijų ir puošybos elementų. Dauguma jų – neįprastos formos, niekur daugiau nematyti. Pašnekovė patikina, kad didžioji dalis dekoracijų yra pagaminama jos ir komandos – mat kūrėjos sprendimai dažniausiai būna tokie nestandartiniai, kad tokių detalių, kokios sumanomos, nėra kur pirkti. Žinoma, gildijos nariai neapsieina be pirkto metalo, lempučių, įrankių, tačiau visa kita – jų rankų darbas.
Po švenčių, kai eglutė tampa jau tik jos kūrėjų reikalu, darbai nesibaigia – eglę su visomis jos dekoracijomis reikia išardyti. J. Šmidtienės paklausėme, kur ji deda jau panaudotas dekoracijas. Kaunas dar nei vienais metais nematė tokios pačios eglutės antrą kartą, todėl aišku viena – dekoracijos kelis metus iš eilės naudojamos nėra.
„Labai daug dekoracijų perdirbame. Pavyzdžiui, iš minėtų šiaudelių buvo gaminamas spalvotas plastikas, plastikiniai buteliai perdirbti į maišelius. Tokios atliekos kaip eglišakės utilizuojamos, o metalo konstrukcijas stengiamės perdaryti į kitas“, – pasakoja J. Šmidtienė.
Pašnekovė priduria, kad dekoracijų rūšiavimas jai užtrunka mažiausiai pusmetį – laikas jau nespaudžia, todėl atliekas galima rūšiuoti jau nudirbus kitus darbus, neskubant.
Vertinga tik argumentuota kritika
Nors konkrečių skaičių neatskleidžia, J. Šmidtienė tikina, kad eglutės puošyba jai nėra verslas, tai, geriausiu atveju, kūryba, kuri šiek tiek apsimoka šalia darbo. Menininkė svarsto, kad ir pačios eglutės puošimas galėtų atsieiti daug mažiau, tačiau Kaunas yra antrasis Lietuvos miestas ir kalėdinis simbolis jam svarbus.
Kiekvienais metais kalėdinės šalies miestų eglės sulaukia daug dėmesio, dalis kurio išreiškiamas kritika. Menininkė sako komentarus skaitanti, tačiau atsirenkanti, kurie komentarai vertingi, o kurie – tik svaičiojimas. Pasak kūrėjos, yra du komentavimo būdai. Vienas jų – pykčio liejimas, į kurį menininkė sako net nekreipianti dėmesio.
„Aš labiausiai reaguoju į tuos, kurie ateina pas mane ir konkrečiai pasako, kas buvo gerai, kas – negerai. Jei pas mane ateina architektas ar mano buvęs dėstytojas, kuris yra mano autoritetas, ir pasako, kad kažkas buvo padaryta ne taip, tada aš klausiu, kodėl jam taip atrodo. Mes bandome išsiaiškinti. Tokie komentarai augina, jie moko mus nedaryti klaidų“, – štai tokie komentarai, pasak kūrėjos, yra vertingi.
Delfi primena, kad šiemet Kauno eglutės įžiebimas tradiciškai planuojamas paskutinį lapkričio šeštadienį – lapkričio 27 d.