Ši seniau urbanistiškai menkai įsisavinta teritorija, kuri tęsėsi maždaug nuo Tymo kvartalo rytų kryptimi iki pat istoriškai Vilniaus magistratui priklausiusių palivarkų Kuprijoniškėse, maždaug iki dab. tilto per Vilnią (Drujos g.) XVI – XIX a. laikotarpiu buvo gan intensyviai naudojama ūkinei – gamybinei veiklai. Kadangi kairysis Vilnios krantas buvo ne toks status, kaip dešinysis, todėl upės vagos ir dirbtinai suformuotų kanalų vanduo buvo sėkmingai išnaudojamas malūnų statybai.
Jau XVIII a. I pusėje buvo žinomos bent kelios didelės kanalų sistemos – viena prie Karališkojo malūno, antra prie Vyskupų, o trečia – prie Vaivados (Oginskių) malūnų (istorinės žinios apie Vilnios malūnus siekia XVI a.). Toliau į rytus, apytikriai dabartinių Aukštaičių – Zarasų g. rajone buvo dar vienas – vadinamasis, Tyzenhauzų malūnas. XVIII a. I p. plane jis žymimas kaip Pappier Muhle (popieriaus malūnas). Tačiau jo ratus suko ne Vilnia, o nuo Subačiaus kalvyno ištekantis vandeningas upelis, greičiausiai Drujos. Šiuo metu šio upelio nebėra. Beje, manoma, kad Vilnios vaga esanti ties Aukštaičių g., šiuo metu teka dirbtiniu kanalu. 1784 – 1790 m. datuojamame Vilniaus plane malūnas priskiriamas Tyzenhauzui (Młyn Tyzenhauza).
Antanas Tyzenhauzas buvo LDK paiždininkis, Gardino seniūnas, valstybės ekonomijų valdytojas. Savo valdoje kasdamas kanalus, taisydamas malūną bei statydamas kitus pastatus jis pasirūpino ir kelių infrastruktūra, turėjusia atnešti didesnį pelną. Manoma, kad tuo metu, XVIII a. 7-8 deš. A. Tyzenhauzas šalia malūno pasistatė smuklę. Būtent šios smuklės pamatai, dabartiniame sklype Paupio g. 50, buvo atidengti 2018 m. archeologinių tyrimų metu.
Malūno ir smuklės ankstyviausi vaizdai, užfiksuoti Vilhelmo Zaharčiko nuotraukose, datuojami 1866/67 metais. Iš jų matome, kad A. Tyzenhauzo statyta smuklė buvo medinis, vieno aukšto statinys su mansarda. Pagrindinis įėjimas buvęs iš dab. Paupio gatvės, turėjęs prieangį, prilaikomą 4 kolonomis. Šioje įėjimo pusėje buvo gan puošnus portikas su frontonėliu. Išskirtinis pastato architektūrinis bruožas – kampai nuo Paupio gatvės pusės buvo „nusklembti“. Šis bruožas fiksuojamas taip pat ir planuose. Atlikus pamatų architektūros tyrimus išaiškėjo, kad pirmame etape pastatas turėjo du įvažiavimus – iš PV ir PR kampų.
Smuklė greičiausiai sudegė ir buvo atstatyta/perstatyta XIX a. pab.-XX a. pr. (pamatų viršaus perstatymo žymės fiksuotos visame pastato perimetre). Namas smarkiai pertvarkytas: užmūryti įvažiavimai ir užtaisytos vidinėse bei fasadinėse sienose buvusios įvažiavimų angos, užpilti rūsiai, užmūrytos ir sumažintos nišos. XX a. 3-4 deš. sklype pastatyti dar du ūkinio – gamybinio pobūdžio pastatai. Buvusios smuklės kieme po piltiniais XX a. sluoksniais atidengta statinių ar kubilų liekanų, bei po jais įrengtų medinių latakų sistema datuojama XIX a.
Nėra tikslių duomenų, kada šie pastatai nugriauti. Yra tikrai žinoma, kad jie vis dar stovėjo iki XX a. 6 deš. Tyzenhauzo malūnas paskutinį kartą atvaizduotas 1938 m. miesto plane. Veikiausiai jo griovimas susijęs su tuo metu formuojamu kelių mazgu ties dab. Drujos, Sukilėlių gatvėmis.
Archeologinių tyrimų metu aptikti A. Tyzenhauzo smuklės pamatai įtraukti į Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių sąrašą. Planuojama šiuos pamatus integruoti į būsimą sklypo užstatymą.
Istorinius, kartografinius, ikonografinius duomenis surinko istorikas – archeologas S. Sarcevičius, apibendrino V. Veževičienė. Tyrimų ataskaitos saugomos VšĮ „Architektūros tyrimų centras“ archyve.