Pagrindiniai skvero architektūrinės idėjos įkvėpimo šaltiniai – bendri Pilaitės ir Mažosios Lietuvos gamtos bruožai: smėlingos, pušynais su beržų, juodalksnių priemaišomis apaugusios kalvos – Kuršių Nerijos, Baltijos pajūrio kopos; švendrėmis apaugusios vandens telkinių pakrantės, užpelkėjusios įlankos – Kuršių marios; Verbų pievos – Nemuno deltos pievos ir kt.
Nuo kitų sostinės gyvenamųjų rajonų Pilaitė pirmiausia skiriasi geografine padėtimi: gyvenamasis rajonas įsikūręs nuo miesto centro apie 8 km nutolusioje, išskirtinėje gamtinėje aplinkoje. Tai viena vaizdingiausių Vilniaus vietovių: pasivaikščiojus po smėlingais pušynais apaugusias apylinkes galima išsimaudyti Gilužio ir Salotės ežeruose, pasigrožėti sraunaus Sudervėlės (Sudervės) upelio krantais, pamatyti ledynų sustumtų vaizdingų moreninių kalvų, vandens išplautų pakriaušių.
1990 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto Tarybos prezidiumo nutarimu Mažosios Lietuvos vietovių ir iškiliausių to krašto kultūros veikėjų vardais imta vadinti naujai statomo Vilniaus miesto Pilaitės rajono gatvės. Tarp pirmųjų – Vydūno, M.Mažvydo, I.Kanto, Karaliaučiaus, Tolminkiemio, Įsruties gatvės. Šiandien jau daugiau kaip pusė Pilaitės gatvių, alėjų yra siejamos su Mažąja Lietuva.
Tai unikali nuosekliai įgyvendinama idėja, kuria siekiama įamžinti iškilius Mažosios Lietuvos žmones ir baltiškuosius vietovardžius. Mažosios Lietuvos įamžinimo idėja tapo svarbia vietos identiteto dalimi, kurią palaiko ir vietos bendruomenė, verslas.
Mažoji Lietuva – tai labai skirtinga unikalaus grožio gamta ir viena už kitą įdomesnės vietovės. Šiame regione yra vienas iš gražiausių Europos kraštovaizdžių – išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys – Kuršių Nerija, stebinanti smėlynų, miškų ir vandenų derme.
Būtent kraštovaizdžio formavimo ir architektūros priemonėmis siekiama tęsti Mažosios Lietuvos įamžinimą Pilaitėje.
