2017 metų rugpjūtį apleista bažnyčia buvo perduota Vidaus reikalų ministerijai, čia pradėjo veikti pašventinta koplyčia, pirmieji švietimo ir bendruomenės renginiai, parodos. Sunkiausia užduotis – kaip pasiekti, kad ši erdvė taptų populiaria traukos vieta vilniečiams ir ypač – pažeidžiamoms miesto gyventojų grupėms. Todėl į Ramintojos bažnyčios pastato ateities kūrimą per įvairias kūrybines veiklas buvo pakviesta plati miesto bendruomenė. Vyriausybėje jau pasirašyti dokumentai, reikalingi veiklos pradžiai, o strategijos kūrėjai atskleidžia, kaip į dialogą pavyko įtraukti gyventojus ir ką Ramintojos bažnyčioje turėtume išvysti ateityje.
„Esu įsitikinęs, kad viešuosiuose reikaluose valdingą reguliavimą reikia keisti savivalda. Tikėjausi ir tikiuosi, kad tradicinio viešojo sektoriaus formalumas ir veiklos inercija gali būti keičiama pritaikant kitokį – laisvesnį, lankstesnį, lengvesnį – požiūrį į daiktus, reiškinius ar procesus. Laisvos meninės raiškos ir valstybinės struktūros sinergija gali griauti mitus ir stereotipus, priversti kitaip pamatyti ir vertinti būtį“, – apie netradicinį būdą ieškoti naujos pastato paskirties pasakoja Alvydas Šakočius, LR Vidaus reikalų ministro patarėjas.
Trumpa istorija
Iš pradžių trumpam sugrįžkime prie permainingo bažnyčios likimo istorijos. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia – vienintelis Lietuvoje vienabokštis vėlyvojo baroko pastatas ir paskutinis Vilniaus baroko paminklas. Dvylikos altorių mūrinė bažnyčia buvo pastatyta XVIII a viduryje vienuolių augustijonų, vėliau perduota karmelitams. Deja sakralinę ramybę drumstė karai ir neramumai – Napoleono žygio metu 1812 m. prancūzai joje buvo įrengę karo sandėlį. XIX a. viduryje caro valdžia pastatą grąžino dvasininkams, tik jau stačiatikiams – pavertė Šv. Andriejaus cerkve. Viduje buvo panaikintas vienuolių choras, nugriautos sakyklos, skulptūros ir puošnūs altoriai.
Tarpukariu bažnyčia grįžo katalikams, o vienuolyno patalpos atiteko Universitetui. Tačiau po antrojo pasaulinio karo sovietų valdomoje Lietuvoje bažnyčios pastatas buvo negrįžtamai suniokotas ir paverstas daržovių sandėliu: viduje įrengti trys aukštai su gelžbetoninėmis perdangomis, krovininis liftas bei kitos pagalbinės patalpos. Buvo net duotas valdžios įsakymas niekam nereikalingą bažnyčią nugriauti, tik laimei jis nebuvo įvykdytas.
Atkūrus nepriklausomybę pastatas vėl keliavo iš rankų į rankas. Iš pradžių bažnyčia buvo perduota Lietuvos katalikių moterų sąjungai, 2006–2017 m. jį valdė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Nuo 2017 m. bažnyčia priklauso Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijai.
Naujos paskirties paieškos
Naujieji savininkai neskubėjo stačia galva priiminėti sprendimų apie tai, kas bažnyčios pastate turėtų vykti. Pirminė idėja buvo, kad gana tragiško likimo pastatas turėtų suburti ne tik senamiesčio gyvenime aktyviai dalyvaujančius vilniečius, bet ir tokio pat sunkaus ir tragiško likimo visuomenės narius, dažniausiai nedrįstančius užeiti ten, kur renkasi jiems nepažįstama publika. Vidaus reikalų ministerijos valdomoje Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje nutarta palaipsniui sukurti nevyriausybinių organizacijų ir pagalbos centrą, kuris telktų visuomenę ir kartu padėtų prekybos žmonėmis aukomis.
Sunkiausia užduotis naujiesiems pastato savininkams – rasti būdą, kaip aiškiai suformuluoti tokio daugiafunkcinio veiklos centro idėją. Tam buvo pasitelkta programa „Actors of Urban Change“, kurios tikslas – sukurti Ramintojos bažnyčios pastato naudojimo strategiją: išgryninti transformacijos etapus, veiklų kryptis, apibendrinti kaimynų požiūrį į pastatą ir jo aplinką.
„Viešajam interesui skirtos erdvės gali atsirasti ir prestižiniame senamiesčio rajone. Svarbu sukurti erdvę, kurioje yra laukiami visi, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso. Norint išlaikyti subalansuotą miestą ir išvengti socialinio susiskaidymo urbanistiniu požiūriu, tokios erdvės, skirtos viešajam interesui, yra labai svarbios. Dažnai vienintelis požiūris į miesto vystymą atsiremia į privačius interesus, tuo pačiu aukojant viešąjį interesą privačiojo labui. Ramintojos bažnyčios erdvė ir apylinkės, kurias dalinasi kelios ministerijos, mokyklos, universitetas bei vietiniai gyventojai, gali tapti precedentu, kaip skirtingos suinteresuotosios šalys sukuria naują kokybę, pagrįstą viešuoju gėriu, o ne aklai perleidžiant valstybės turtą privatiems vystytojams“, – teigia vienas iš programos dalyvių ir tvaraus gyvenimo būdo entuziastas Žemartas Budrys.
Pasitelktos netradicinės priemonės
Atviro visuomenei Ramintojos daugiafunkcinio Vidaus reikalų ministerijos centro potencialo ir galimybių paieškoms buvo skirtos įvairios interaktyvios kūrybinės veiklos.
„Norėjome įtraukti ir prakalbinti skirtingus su šia erdve susijusius žmones – bažnyčioje besirenkančią religinę bendruomenę, taip pat pasaulietinių pažiūrų atstovus, kaimynus, Vidaus reikalų ministerijai pavaldžiose struktūrose dirbančius pareigūnus, jiems talkinančius savanorius. Kad turėtume, nuo ko pradėti pokalbį, atsispyrėme nuo vertybiškai svarbių temų: bendradarbiavimas, empatija, savanorystė, nerašytos visuomenės taisyklės, žmogiškumas, ypač svarbus statutinių pareigūnų darbo praktikoje“, – pasakoja iniciatyvinės grupės dalyvė Dovilė Gaižauskienė, dizainerė, dėstytoja ir meno projektų kuratorė, vadovaujanti Performatyvaus dizaino asociacijai.
Ieškodami atsakymo į klausimus apie būsimą pastato paskirtį ir kaip visa tai turėtų veikti, strategijos rengėjai pasitelkė ne tik tyrimą, įprastus kūrybinių dirbtuvių ir „minčių lietaus“ būdus, bet ir tikslingas menines „provokacijas“. Viena iš jų buvo „Forumo teatro“ performansas, kuomet istorijos varikliais tampa patys žiūrovai ir per patirtį įvertina aktualias visuomenės problemas. Kitas metodas buvo įvairios kūrybinės sesijos, kurias vedė Performatyvaus dizaino asociacijos nariai, socialinė antropologė Indra Lukošienė.
„Socialinis dizainas yra visuomenės pokyčių kūryba, pasitelkiant dizaino žinias, kūrybines priemones ir idėjas. Socialinis dizainas yra kuriamas visuomenės, atliekamas kartu su visuomene ir skirtas pačiai visuomenei. Ramintojos bažnyčioje tokios kūrybos stimulas buvo čia susirinkusių žmonių žvilgsnis į nerašytas visuomenės taisykles, reguliuojančios kone kiekvieną mūsų žingsnį viešojoje erdvėje“, – pasakojo socialinio dizaino kūrėja ir grafikos dizainerė Jurga Želvytė.
Ramintojos bažnyčios erdvėse vykusių kūrybinių renginių sumanytojai stengėsi atskleisti tai, kas nustebino ir ką atrado tyrimo metu. Pasak D. Gaižauskienės, tai buvo netikėtos skirtingos tapatybės ir rolės, kuriose tenka atsidurti įvairių visuomenę saugančių profesijų atstovams. Vienas iš pavyzdžių – kaip policijos pareigūnai jaučia, kada suimtajam reikia uždėti antrankius ir taikyti griežtas priemones, o kada užtenka mandagiai pakviesti kartu sėstis į automobilį. Taip pat – kaip į tas pačias situacijas žiūrime savo akimis – nes vienu metu gali būti ir jaustis, kaip pareigūnas, tėvas, mama, duktė, gyventojas ar panašias patirtis išgyvenęs žmogus.
Pasak ministro patarėjo A. Šakočiaus, tokiomis netradicinėmis veiklomis iniciatyvinė grupė siekė paskatinti įvairiuose sektoriuose (viešajame, privačiame, meno) gimstančias idėjas, jas „įveiksminti“ ir sutelkti statutinių tarnybų ir viešojo administravimo personalo poreikiams bei miesto reikmėms.
„Skirtinga idėjų kilmė, jų realizavimo būdų bei priemonių įvairovė ir sinergija gali lemti neįprastus, netipinius sprendinius. Būtent tai, ko reikia neįprastai ir daugiaplanei erdvei užpildyti“, – teigė A. Šakočius.
Kitas etapas – įgyvendinimas
Pasak D. Gaižauskienės, strategiją žmonės dažnai įsivaizduoja kaip sudėtingą dokumentą, padėtą į stalčių, pagal kurį valdžia diktuoja užduotis. Su vilniečių pagalba ieškodami idėjų kūrybinės grupės iniciatoriai kūrė visiškai kitokį dokumentą – ilgalaikius pokyčius lemiantį pagrindą.
„Norėjome sukurti priemonę, užvedančią ant kelio praktinei veiklai. Kalbėdami apie tai, kokias visuomenes grupes šiame pastate norime suburti ir kokias organizacijas suvienyti, pirmiausia turime kalbėti ne apie infrastruktūrą, bet apie vertybes, skatinti idėjų mainus ir demokratinius sprendimų priėmimo būdus. Į šį pastatą turime pažvelgti kaip į ne tik architektūros, bet kultūros paveldą. Dėl negrąžinamai pakeisto bažnyčios interjero pirminės jos išvaizdos jau niekada nepavyks rekonstruoti, tačiau galime atkurti gerą aurą ir vienuolišką visuomeniškumą. Net ir buvusi sovietinė praeitis – maisto sandėlis – primena gėrybes, kuriomis turime dalintis, tam kad visi galėtume gyventi ir jaustis saugiai“, – teigė D. Gaižauskienė.
Pasak strategijos rengėjų, turint aiškų paveikslą strateginiame lygmenyje galima bus pereiti prie veiklos modelio įgyvendinimo. Šiame pasiruošimo etape jau pavyko numatyti, kam kuriamas daugiafunkcinis veiklos centras turėtų būti įdomus, kokios bus veiklos kryptys, kaip pastatas turėtų būti valdomas. Tai turės veikti kaip tarpinstitucinis modelis, apjungiantis LR Vidaus reikalų ministerijos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Kultūros ministerijos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų atsakomybių sritis.
Praėjusią savaitę LR Vyriausybė pritarė VšĮ „Bendrystės ir socialinių inovacijų centras“ steigimui, ir įpareigojo Ramintojos bažnyčią perduoti šio centro panaudai. Veiklos pradžiai taip pat skirta 20 tūkst. eurų investicija. Šį antradienį Ramintojos bažnyčioje susibūrę LR Vidaus reikalų, Švietimo, sporto ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo bei Kultūros ministrai pasirašė Memorandumą dėl jungtinės veiklos, skirtos inovatyvių viešųjų paslaugų prototipams kurti ir įgyvendinti.