Kovų su maskvėnais liudininkė
Judrios gatvės pojūtis, kalbant apie Kalvarijų gatvę, nėra atsitiktinumas. Nuo pat savo atsiradimo būtent tokia ši gatvė ir buvo, sako meno istorikas, gidas Donatas Jokubaitis: „Jau XVI a. Kalvarijų gatvė buvo savotiški vartai į Vilnių. Gatvė prasideda ties Žaliuoju tiltu, kuris iki pat XIX a. buvo vienintelis tiltas per Nerį Vilniuje.“
Būtent todėl 1655 m., kai į Vilnių įsiveržė maskvėnų kariuomenė, Kalvarijų gatvė atsidūrė mūšių centre.
„Paskutinės kovos dengiant vilniečių atsitraukimą vyko būtent ties Žaliuoju tiltu, – sako D. Jokubaitis, jau daugelį metų kviečiantis su Vilniumi geriau susipažinti ir pačius miestiečius, ir svečius. – Kalvarijų gatvės pabaiga – Jeruzalės rajonas – taip pat susijusi su šiais dramatiškais įvykiais. Kaip padėka už Vilniaus išvadavimą nuo maskvėnų, Jeruzalėje pastatyta bažnyčia ir Kryžiaus kelio koplytėlės. Šios koplyčios buvo sunaikintos, o vėliau – atkurtos. Būtent dėl Jeruzalės Kalvarijų gatvė gavo ir savo pavadinimą.“
Turgus ir gamykla, formavusi visos gatvės įvaizdį sovietmečiu
Kalvarijų gatvės reikšmė pradėjo menkti XIX a., kai atsirado naujas traukos centras – Stoties rajonas su geležinkeliu ir Naujamiestis.
„Šnipiškės kartu su Kalvarijų gatve tartum atsiraukė į antrąjį planą – tai iš dalies paaiškina, kodėl čia miesto gyvenimas susipina su kaimiškos aplinkos elementais, o senieji pastatai – vos kelių aukštų, žemaūgiai“, – sako D. Jokubaitis.
Turgavietė dabartinėje Kalvarijų turgaus vietoje atsirado dar XIX a., tačiau išsiplėtė tik sovietinės okupacijos laiku. „Vilniaus kolūkinė turgavietė turėjo įtakos reputacijai, kurią įgavo ir visas rajonas. Su 5 troleibuso maršrutu iš Stoties į turgų apsipirkti atvykdavo daug žmonių iš kitų miestų, o turguje ne vietinį galėjo ir apsukti“, – pasakoja pašnekovas.
Kitas nuo Kalvarijų gatvės neatsiejamas objektas sovietmečiu buvo gamykla „Kuro aparatūra“. „Tai buvo Vilniaus legenda, miestas mieste, vienintelė Baltijos šalyse dyzelinių siurblių gamykla, kurioje dirbdavo apie 7 tūkst. žmonių. Beje, ten lankėsi ir paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas“, – komentuoja D. Jokubaitis ir pastebi, kad turgus drauge su gamykla suformavo iki šiandien gajų Kalvarijų gatvės kaip industrinės, darbininkiškos, net chuliganiškos gatvės įvaizdį.
Netikėti ryšiai su kino industrija ir paskutinės „tikros“ miesto gatvės titulas
Tiesa, populiarus Kalvarijų gatvės įvaizdis gali būti apgaulingas. „Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo vienaip, o pasigilinus – jau visai kitaip. Pavyzdžiui, čia iki šiol gyvuoja legendinė Ozo kino salė. Sovietmečiu tai buvo Respublikinė kino filmų nuomos įstaiga, iš kurios filmų juostos pasiekdavo visus Lietuvos kino teatrus“, – pasakoja gidas.
Su kinu susijęs ir dabartinis „Niujorko“ klubo pastatas – tai 1954 m. pastatytas kino teatras „Tėvynė“. „Jis irgi savo laiku garsėjo „rokenrolu“ – čia tai degdavo filmų juostos, tai dalis žiūrovų neturėdavo bilietų ir prasmukdavo pasižiūrėti kino „zuikiu“, – pasakoja D. Jokubaitis. – Vienas iš išskirtinių Kalvarijų gatvės bruožų – būtent jos autentiškumas. Kalvarijų turgus ir šiandien yra tikras miesto turgus, o Kalvarijų gatvė yra tikra, o ne paradinė miesto gatvė.“
Šiandienė miesto plėtra turės derintis prie griežtų reikalavimų
Vis tik jau netolimoje ateityje Kalvarijų gatvė, panašu, neišvengs pokyčių. Miesto centro artumas, patogus susisiekimas ir didėjantis miesto gyventojų skaičius (Vilniaus savivaldybės skaičiavimais, vien pernai sostinė pasipildė 5000 naujų gyventojų) skatina vis didesnį susidomėjimą Kalvarijų gatve, verčia permąstyti jos vaidmenį miesto gyvenime. Pavyzdžiui, šiemet pranešta apie „Ibrahim“ centro teritorijoje iškilsiantį modernų 45 500 kv. m verslo centrą. Greta, Lvovo gatvėje, taip pat projektuojamas naujas verslo centras.
Advokatas Laurynas Staniulis, konsultuojantis nekilnojamojo turto vystymo klausimais, pastebi, kad teritorija išties įgauna visiškai naujus, neabejotinus „Business district“ (verslo kvartalo) bruožus, o tai lemia naujų traukos centrų formavimąsi ir didina gatvės patrauklumą naujakuriams. Be to, didelė dalis Kalvarijų gatvės teritorijos patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zoną, o tai turėtų apsaugoti nuo neskoningos bei chaotiškos plėtros.
„Kalvarijų gatvė patenka į Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos pozonį, o tai reiškia, kad visi naujai statomi pastatai turi atitikti architektūrinį kontekstą, jų architektūrai yra taikomi griežtesni reikalavimai. Visos šios priežastys leidžia tikėtis architektūrine prasme kokybiškos naujų projektų pasiūlos. Tuo pat metu dėl šių priežasčių nei Kalvarijų gatvėje, nei Šnipiškėse nereikėtų tikėtis naujų statybų bumo, o drauge – ir mažesnių nekilnojamojo turto kainų“, – vertina L. Staniulis.