Jokių apčiuopiamų duomenų apie Bevardžio piliakalnio kilmę – nėra. Mintį, kad tai galėjo būti piliakalnis, iškėlė žymus architektas, Vilniaus pilių tyrinėtojas Sigitas Lasavickas (1926-1998), bet jokios archeologinės medžiagos nėra.
„Tai viena iš tamsiausių rezervato teritorijos dalių pažinimo prasme. Jeigu kitos kalvos (Kreivojo, Stalo, Bekešo, Altanos, Gedimino kapo) turi istorinį naratyvą, tai šis piliakalnis negali juo pasigirti. Norėdami aktualizuoti šią vietą, pabandėme su mūsų kaimynais Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija (vad. Jaroslav Daveiko) aktualizuoti šią vietą, paieškoti jai įdomesnių funkcijų”, – sako Renaldas Augustinavičius, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos direktorius.
Sugalvoti vardą piliakalniui galėjo patys miesto gyventojai. Kelias savaites vilniečiai siūlė savo variantus. Taip Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija norėjo atkreipti žmonių ir netoliese esančių bendruomenių dėmesį į šį kalną.
„Gal net turime savotišką mitologinę viltį kaip užkalbėjimą, jog atspėjus piliakalnio vardą – jis mums pabers ir atradimų (pvz., archyvuose pavyks aptikti kokių nors istorinių planų). Čia lyg savotiškas kūrybinis žaidimas, kuris remiasi analogija į lietuvių padavimus apie ežerų atsiradimą, kuriuose pagrindinė siužeto linija yra tokia – atspėjamas debesies vardas ir jis pievoje, lauke nusileidžia ežeru”, – priduria R. Augustinavičius.
Prieš kelias dienas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentai kartu su dėstytoju Jaroslavu kūrybinėse dirbtuvėse, paieškojo, kaip būtų galima aktualizuoti Užupilio piliakalnį. Jame studentai „pastatė” bokštelį, kad lankytojai, užlipę ant jo, galėtų stebėti pačius svarbiausius įvykius.