Dar gerokai iki prasidedant „Muzikinio angaro“ gyvenimui, Ž. Žvagulis dirbo legendiniame viešbutyje „Lietuva“. Ten jis sudarydavo vakaro programas, kurios, anot jo, tebuvo plunksnos ir šou biznis. Pavargęs nuo varjetė programų ir blizgučiais apsikarsčiusių šokėjų, Ž. Žilvinas aštuoneriems metams išvyko iš Lietuvos. Apkeliavęs kone visą pasaulį ir grįžęs namo, jis ėmė lankytis tuo metu Vilniuje veikusiame klube „Langas“ ir ši vieta jam tapo lemtinga. Pašnekovas sako: „Nežinau, kas kam įspyrė į užpakalį – ar aš „Langui, ar „Langas“ man – bet būtent dėl šio klubo atsirado mūsų „Muzikinis angaras“.
Tokio ažiotažo nesitikėjo
Žilvinas Žvagulis, Svajūnas Armonas ir Arvydas Skirutis – trys vyrai, sumanę įkurti „Muzikinį angarą“. Visi jie – be patirties, tik su dideliu užsidegimu ir noru, kad Vilniuje skambėtų gyva muzika. Kasryt susitikdavę gerti kavos, menininkai diskutuodavo, kaip turėtų atrodyti ir veikti klubas, diskusijų metu įsižiebdavo ir pykčiai, kolegos išsitaškydavo, bet vėlgi – viskas dėl bendro tikslo.
Atėjo laikas idėjos įgyvendinimui – vyrai ėmė ieškoti klubui tinkamų patalpų. Tuo metu J. Jasinskio gatvėje stovėjo tuščias pastatas, kurio savininkas stipriai palaikė trijų vyrų puoselėjamą gyvos muzikos idėją. Trijulė, įžengusi į patalpas, kurios priminė angarą, nusprendė – čia bus klubas.
Tuščioms patalpoms reikėjo suteikti gyvybės, pritaikyti gyvos muzikos vakarams. Paklaustas, kaip „Muzikinis angaras“ atrodė iš išorės ir iš vidaus, šiandien Ž. Žvagulis sako, kad dabar jau ne viską prisimena – pasimiršo, kodėl buvo priimti vieni ar kiti interjero sprendimai.
„Aš neprisimenu, kodėl mes sugalvojome padaryti tokį stogą arba virš įėjimo pakabinti geležines raides. Spėju, jos radosi iš noro būti truputį art“, – šypsos Ž. Žvagulis.