Patys naikiname sau tinkamas gyventi sąlygas
„Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad nuo klimato kaitos medžiai mūsų neišgelbės, tačiau jie padės ištverti didėjančius karščius drėkindami aplinką, teikdami šešėlį ir estetinį pasigėrėjimą. Daugelis sako, kad orą valyti gali ir medžiai už miesto, nebūtina juos auginti mieste, tačiau po mūsų langais augantys želdiniai sugeria tonas dulkių, apsaugo mus ne tik nuo oro, bet ir garso taršos, sumažindami, pvz., pravažiuojančių automobilių triukšmą. Pagaliau jie tarnauja kaip nemokamas kondicionierius, transpiruodamas drėgmę iš gilesnių dirvožemio sluoksnių per lapus ir taip vėsindamas aplinką“, – medžio svarbą vardija K. Žalnierukynaitė.
Pasak arboristės, medis tikrai būtų laimingesnis augdamas ne mieste. Pastarajame, sako ji, miško galiūnas vargsta įkalintas tarp trinkelių, įkaitintoje aplinkoje. Jei jo čia nereikėtų, gal jis ir galėtų likti užmiesčiuose, tačiau medžių mieste ir esamų aplinkos sąlygų, pabrėžia ji, reikia mums patiems, mat be švaraus oro ir vandens paprasčiausiai neišgyventume. Tačiau, panašu, žmonės tai senokai užmiršo.
„Jau laikas suprasti, kad patogus mūsų gyvenimas ir besaikis vartojimas gali atvesti į katastrofą tik mus pačius. Žemė išgyveno ir atšilimus, ir ledynmečius, išgyvens ir mus su visa plastiko tarša. Ji susitvarkys – atsiras naujų organizmų, besimaitinančių mūsų taršos produktais, tik tokioje terpėje jau negalėsime gyventi mes. Mūsų gyvybė tiesiogiai priklauso nuo augalų, gyvūnų ir grybų – tokių, kokie įprasti čia ir dabar. Tad saugoti nuo savęs pačių privalome ir juos. Tuos pačius medžius, kurie kažkada netrukdomi augo visur ir nemokamai, o dabar jų sodinimas ir priežiūra atsieina labai brangiai ir ne visada gauname efektą, kurio tikimės“, – teigia pašnekovė.
Būtent dėl šios priežasties itin svarbu saugoti brandžius miesto medžius. Net jei svarstoma, kad seną medį galima keisti nauju, šio kirtavietėje ar netoliese pasodinus net ne vieną, o keletą sodinukų, toks įsitikinimas yra klaidingas. Arboristė teigia, kad kol pastarieji užaugs, mes paprasčiausiai nesulauksime – gyvename per trumpai: „Bet to, brandžiuose ir senuose medžiuose gyvena organizmų rūšys, kurios yra būtinos, kad klimatas būtų būtent toks, koks yra.“
Problema ir tai, kad užauginti naują medį tapo praktiškai neįmanoma – jam paprasčiausiai nėra vietos. Be to, naujai pasodintas medis reikalauja ne tik tinkamo sodinimo, bet ir priežiūros jam jau esant dirvoje. Todėl, sako ji, kai miestai skelbia sodinsiantys tūkstančius naujų medelių, specialistams kyla klausimas – ar jie bus pajėgūs naujuosius miesto žaliuosius gyventojus prižiūrėti? Deja, teigia arboristė, daugeliu atvejų medžiai nudžiūsta jau po kelių mėnesių pasodinimo.
„Tad tikėti verta ne tais, kurie žada pasodinti daugybę medžių, o tais, kurie sako, kad bus pasodinta tiek, kiek įmanoma prižiūrėti. Žinant, kad mieste medžio amžius dažnai nesiekia ir penkiasdešimties, nauda iš naujai pasodintų medžių – gana menka. Štai kodėl mums taip svarbu ne tik sodinti medžius, bet ir kuo labiau saugoti jau esančius. Senieji medžiai apskritai yra verti pagarbos ir pasigėrėjimo, nes daugiau tokie miestuose esamomis sąlygomis jau neužaugs, nes per kelis pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė šaligatvių ir kelių tiesimo technologijos bei padidėjo kietųjų dangų plotai. Jei anksčiau pagrindas buvo tik kiek palyginamas, pabarstoma smėlio ir tada klojamos plytelės, tai dabar gi būsimo šaligatvio vietoje iškasama bent metras grunto su visomis medžių šaknimis.
Nesodinti naujų medžių irgi negalima, nes jau esančių būklė kasmet tik prastėja arba jie tiesiog žūsta. Tačiau, kaip minėjau, naujai pasodinto medžio priežiūra turi būti maksimali, nes norėdami žalumos, bet ją pražudydami ankstyvame amžiuje tik gilinsime problemą. Amerikiečių atlikti tyrimai byloja, kad mieste iš medelyno pasodintas medis „gryną“ deguonį pradeda teikti apie trisdešimtus savo amžiaus metus. Tiesa, tarša ir energijos poreikis medžiui auginti ženkliai sumažėja jo auginimui ir priežiūrai naudojant kuo mažiau technikos ar pasodinant savaime išaugusį medį. O dar geriau – neišraunant tinkamoje vietoje išaugusio savaiminuko“, – aiškina K. Žalnierukynaitė.
Vilnius sako dedantis visas įmanomas pastangas
Mūsų sostinei – Vilniaus miestui – skirtas 2025 m. Europos žaliosios sostinės apdovanojimas. Tačiau tai – visų tvarių idėjų ir sprendimų mieste visuma, o ne žalumos kiekį gatvėse apibūdinantis titulas. Nors 2021 metais Vilnius buvo skelbtas žaliausiu Europos miestu, kyla klausimas, ką darome, kad neužmigtume ant laurų. Vilniaus miesto parkų kraštovaizdžio architektė Vaiva Marozienė aiškina, kad savivaldybė šiuo klausimu griežta. Šalinamos, kaip įpareigoja teisės aktai, tik invazinės medžių rūšys. Didelis dėmesys telkiamas ir į minėtus savaiminukus. Jie, aiškina specialistė, – dovana miestui. Žinoma, sodinami ir nauji medeliai. O statybų metu, kas kelia didžiausią susirūpinimą medžių saugotojų gretose, savivaldybė glaudžiai bendradarbiaujama su rangovais ir prižiūri, kad senieji medžiai liktų nepažeisti.
„Yra duotos visos rekomendacijos, kaip tuos medžius saugoti, kad tie procesai kuo mažiau pakenktų. Kiekvienam rangovui išsiunčiame atmintinę, patys stebime visą procesą. Esmė yra ta, kad kai senos trinkelės keičiamos naujomis, tai šaknys jau yra prisitaikiusios prie dangų, yra nuėjusios truputėlį žemiau, ir tame sluoksnyje tų šaknų yra gerokai mažiau negu kad būtų, jei medis augtų gerame grunte. Be abejo, fiziškai išiminėjant trinkeles, valant ir koreguojant, kažkiek pasižeidžia, bet minimaliai, nes mes tikrai prižiūrime, duodame rekomendacijas.
Kartais techniškai ne visada pavyksta taip, kaip norėtųsi, bet dedami maišai su vandeniu, tiesiama plėvelė, kad vanduo kuo mažiau išgaruotų, dedamos gumos polajuose, kad judanti technika nespaustų šaknų. Kiek mes spėjame, tiek bandome sužiūrėti, bendradarbiauti ir tikrai dedame daug pastangų šiuo klausimu. Taip, aš matau pati, kas mieste yra įvykę ir dėl tų pačių druskų, tai tikrai yra stipiriai keičiama politika, ieškoma kitokia druska, truputį keičiami ir rangovai, sutarčių sąlygos ir visa kita, statomi nuo druskų skydai, kad tik juos apsaugotume.
Suaugę medžiai yra didžiulė vertybė ir juos turime labai stipriai saugoti ir mylėti, bet jeigu kartais nepavyksta, tai bent jau sodiname naujus ir labai tikimės, kad jie užaugs ir duos kažkada šešėlį“, – pasakoja V. Marozienė ir priduria, kad miestiečių akys akylai stebi kiekvieną mieste vykstantį judesį statybų aikštelėse, todėl ne tik savivaldybė, bet ir miesto rangovai jaučia spaudimą medžių išsaugojimui.
Pasak jos, situacija nėra tokia bloga, kokią buvo galima stebėti anksčiau, mat sąmoningėja ir verslo sektorius – pastaraisiais metais stebimas jų požiūrio į medžius virsmas.
„Jeigu prieš 10 metų medyje nebuvo jokios vertybės, tai dabar labai noriu pasidžiaugti, nes ir pats verslas, ir miesto rangovai eina į priekį. Pasitaiko nesąžiningų žmonių, kurie pasiskaičiuoja, kad jiems baudą paprasčiau sumokėti, negu kad sprendinius pakoreguoti, bet savivaldybė dirba su teismais, yra baudos, šviečiame visuomenę, nenuleidžiame rankų, kad suprastų verslas, jog atsakomybė yra ir turi būti.
Mano žiniomis, Vilnius yra ir baudas persitaksavęs atskirai nuo ministerijos, kad jos būtų didesnės, negu kad numato reglamentas. Aš asmeniškai pati nuo savęs galiu tikrai pasakyti, kad pati kaip prievaizdas visiems kvėpuoju į nugarą, nes miestas yra didžiulis aparatas ir kol pats nepradedi dirbti, tai kažkaip nesusimąstai apie tai, kad daug yra dalyvių, visi turi susikalbėti, visiems turi atsirasti tam tikra kultūra, tai čia gaunasi tada toks edukacinis klausimas, todėl tikrai šviečiame, pradedant nuo projektuotojų, baigiant rangovais“, – pasakoja V. Marozienė.
Pasiteiravus, kokie priežiūros algoritmai taikomi naujai pasodintiems medžiams, kad pavyktų išvengti jų mirties, apie kurią užsiminė arboristė K. Žalnierukynaitė, V. Marozienė aiškina, kad šiuo klausimu nuolat ieškoma įvairiausių sprendimų ir inovacijų. Žiniomis keičiamasi ne tik su kaimyninėmis valstybėmis, bet vykstama ir į konferencijas tolimesniuose Europos kampeliuose, stebima ten vystoma praktika.
„Dabar norime integruoti ir šaknų sistemos dėžes, kurių pagalba medis po trinkelėmis gali jaustis kiek įmanoma geriau. Mes mokomės vieni iš kitų. O šiuo metu naujai pasodintiems medžiams pradėjome statyti laistymo maišus, stengiamės, kad visiems be išimties šviežiai pasodintiems tie laistymo maišai atsirastų. Prie naujai pasodinto medžio yra įkalami du kuolai, kad jis laikytųsi, tai prie tų kuolų statomi maišai, iš kurių vanduo laša ir tokiu būdu persigeria visas gruntas, o medis niekada neišdžiūsta. Tai yra svarbu pirmais metais, kad formuotųsi šaknų sistema.
Yra pastatyti ir davikliai, kurie per visą miestą tam tikrose zonose fiksuoja išdžiūvimą, pagal tai miesto rangovai planuoja laistymą. Laisvinami ir pomedžiai prie gatvių – stengiamės, kad ne su plytelėmis iki pat kaklo ateitų, o kad būtų apačioje krūmai ar žoliniai augalai, kad atsirastų šulinėliai. Aišku, labai svarbus ir genėjimas.
Dar planuojame tokią inovaciją, kaip tik derybų etape esame, kad bent jau šalia gatvių, medžiams, kuriems augimo sąlygos gerokai sudėtingesnės, atsirastų tokios granulės, kurios įmaišytos į gruntą kaupia savyje vandenį ir po to po truputį jį atiduoda. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, šitie procesai vyksta, bet jie vyksta“, – sako pašnekovė ir priduria, kad medžiai be priežiūros mieste nestovi.
Pasiteiravus, kodėl kartais nutinka taip, kuomet miestuose pasodinta, pavyzdžiui, beržų ar liepų alėja, po kelių mėnesiu staiga ima ir nudžiūsta, kitaip tariant – miršta, V. Marozienė sako, kad čia svarbu pastebėti labai svarbų momentą – mieste medžius sodina ne tik savivaldybė, o ir privatūs vystytojai, kurie dėmesio medžiams kartais skiria nepakankamai.
„Tai, ką pasodina miestas, jis įsipareigoja prižiūrėti ir iš tikrųjų prižiūri – deda pastangas, kad jiems būtų gerai. Taip, aš pati esu mačiusi, kad verslas pasodina šalia savo komercinių pastatų ir palieka likimo valiai. Tai tas yra labai gaila, nes supranti, kad tai yra vertybinis klausimas – padariau, pridaviau ir viskas, o kas bus po manęs, tai nors ir tvanas. Tai kai kurių žmonių sąmoningumas vis dar toks.
Dažnai būna, kad komerciniai pastatai turi savo administratorių, kuriam rūpi viskas, išskyrus augalus. Visokių tų atvejų yra, o privačių sklypų mes kontroliuoti negalime. Bet per tą švietimą, per kalbėjimą, įvairiausių laidų darymą, ir kuo daugiau, per visas televizijas, tas sąmoningumas po truputį didėja. Mes patys tiems vystytojams, projektuotojams, jeigu pasitaiko proga, visą laiką akcentuojame, kad tu turi labai griežtai priduoti ne tik vidų ir paties pastato eksploataciją, bet ir aplinkos eksploataciją. Bet jeigu privatus verslas taupo pinigus tokioje vietoje, ką mes galime padaryti? Tik šviesti“, – teigia pašnekovė.
Medžius žaloja legaliai
Vis dėlto, panašu, kad dėl medžių nykimo kaltos ne pavienės savivaldybės ar verslas, o visa įstatymų visuma, galiojanti mūsų šalyje. Ji, kaip teigia arboristė K. Žalnierukynaitė, nėra palanki medžių išsaugojimui. Koją, jos nuomone, kiša Želdynų įstatymas, Statybos techninis reglamentas ir kiti teisės aktai.
„Nauja Želdynų įstatymo redakcija, kad ir geresnė už anksčiau buvusias, panašu, kad vis dar menkai susijusi su medžių apsauga. Apskritai, tame įstatyme velnias koją nusilaužtų. Ko gero, reikėtų kaitalioti ne patį įstatymą, o poįstatyminius teisės aktus, nes keičiasi ir želdinių priežiūros standartai, atsiranda naujos statybų technologijos, tad pritaikyti įstatymus prie laikmečio darosi sudėtinga.
Aplinkos ministerija į specialistų siūlymus neatsižvelgia, gal tingi skaityti, o gal su medžių gerove susijusių organizacijų raštus priima kaip asmeninį įžeidimą (suprask, abejojama jų kompetencija), šiaip ar taip šis reikalas iš mirties taško taip ir nejuda, tad plėtros ir modernizavimo projektai vis dar reiškia šaknų kapojimą, polajo zonų betonavimą ir trinkelizavimą, apšviestumo pokytį ir gruntinių vandenų blokadą žaliajam miestų rūbui. Yra išleisti Europos arboristikos tarybos medžių priežiūros standartai, kuriais galėtų vadovauti ir Aplinkos ministerija, bet nesivadovauja“, – nuogąstauja arboristė.
Pasak specialistės, kad senieji medžiai išliktų, o naujieji užaugtų sveiki, reikėtų koreguoti ne tik medžių ir krūmų priežiūros taisykles, bet ir minėtą Statybos techninį reglamentą. Kaip aiškina ji, užsienio valstybėse vystytojai įpareigoti statybų metu nevykdyti kasimo darbų ar kitų žalojančių procesų virš medžių šaknų. Lietuvoje, teigia ji, tokio reguliavimo nėra.
„Todėl ir toliau brandiems medžiams paliekama per mažai vietos šaknims, per jas statybų metu važinėjama su sunkiąja technika, šaknys nukapojamos tiesiant komunikacijas, nors dažnai galima nekasti, o naudoti prakišimą ar šaknyno zonoje kasti rankiniu būdu bei oro kastuvu, pridengiant atidengtas šaknis drėgnais audeklais ir laistant, kad jos neišdžiūtų. Tokios priemonės yra būtinos saugant brandžius medžius, nes jų sveikata prasideda nuo šaknyno. Tačiau už mažiausią kainą konkursus laimėjusioms firmoms tai – per brangu. Tai klausimas – kiek pigūs yra mūsų medžiai?
Tas pats įstatymas medžius legaliai leidžia žaloti ne tik statybininkams, bet ir elektros tiekėjams, kelininkams. Kelių ir elektros tinklų apsaugos zonose esantys medžiai automatiškai praranda saugomų statusą ir yra pjaunami bei genimi bet kada ir bet kaip – už pigiausią kainą. Nei ESO, nei Via Lietuva (buvusi Lietuvos automobilių ir kelių direkcija) neprivalo laikytis visiems privalomų želdinių priežiūros taisyklių. Pvz., atvažiavę elektros tinklų pasamdyti pjaustytojai už pigiausią kainą gali ramiai pjaustyti medžių viršūnes (kas šiaip jau yra nepriimtina), nurėžti pusę medžio ir išvažiuoti pavertę prižiūrėtus medžius po laidais monstrais. O kelininkai gali kirsti medžius pakelėse net paukščių perėjimo periodu, kai visiems kitiems tai daryti griežtai draudžiama...
Keista, kad šioms įstaigoms negalioja kokybiško genėjimo reikalavimai ir arboristikos principai. Tada ir žmonės, matydami, kad taip galima daryti, dažnai klausia kodėl to nedarome mes – arboristai, nes juk medžiai gražiai atželia, būna nepavojingi. Sunku būna paaiškinti, kad viršūnės pjaustymas yra blogiausias dalykas kokį gali padaryti savo mylimam sveikam medžiui. O apie tai, kad statybų metu reikia saugoti šaknis, išvis retas būna girdėjęs, nes tokių pavyzdžių tiesiog nemato tvarkant viešąsias erdves. Tie, kas turėtų rodyti pavyzdį žmonėms, to nedaro, arba greičiau rodo blogą. Tad ir žūsta medžiai žalojami mūsų pačių. Lėtai miršta iš bado, netekę maitinančių šaknų ir greitai – negavę drėgmės. Įsivaizduokite, kokią energetiką skleidžia lėtai mirštantis medis. Tad, kol nepasikeis įstatymai, tol jokie arboristai nepadės išspręsti įsisenėjusių problemų“, – aiškina pašnekovė.
Trūksta ir kompetencijų
Lietuva, kaip teigia arboristė, medžių priežiūros srityje nėra atsilikusi. Šalyje turime profesionalių arboristų: „Daug jų patys išmokėme Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupės (KŽEG) įsteigtame sertifikaciniame centre, esame sertifikavę ir keletą Europos medžių priežiūros specialistų (angl. European tree worker arba ETW), nes tam turime Europos arbotistikos tarybos įgaliojimus.“ Tačiau ši sertifikacija – pats žemiausias laiptelis kylant arboristikos žinių laiptais.
„Dar yra ir Europos medžių techninis inspektorius, ir dvi sertifikacijos susijusios su senolių medžių priežiūra, kuri kardinaliai skiriasi nuo tiesiog brandžių medžių priežiūros. Tokias sertifikacijas Lietuvoje teturi vienas arboristas. Kiti tobulintis nemato prasmės, sakydami, kad visi konkursai laimimi už mažiausią kainą, tad investuoti į save – per brangu.
Todėl stengiamės nuolat parsivežti visas naujienas iš Europos, jomis dalintis, rengiame arboristinio vertinimo specialistus, į kuriuos gausiai registruojasi savivaldybių specialistai ir jie išsineša daug naujausių žinių, išeina praplėtę akiratį. Galėtume išvengti daugybės klaidų, kurios padarytos kad ir pas kaimynus, tačiau, kaip jau minėjau, buksuoja įstatyminė bazė ir vien žinoti neužtenka, reikia dar ir galėti.
Gerų specialistų su tarptautinėmis sertifikacijomis atsirastų ir daugiau jei būtų priimti įstatymai draudžiantys medžius prižiūrėti neturint tam kompetencijų. Pvz. Vienoje, neturint bent ETW, negali atsidaryti jokios su medžių priežiūra susijusios kompanijos, o pas mus tai gali daryti bet kas. Nesame tokie turtingi, kad lengva ranka kirstume jau augančius brandžius medžius, nes naujų sodinimas atsieis daug brangiau nei šių priežiūra. Aišku, kalbu apie kokybišką priežiūrą“, – aiškina ji.
Tad kalbant apie kokybišką priežiūrą, pasiteiravus, kokia praktika taikoma užsienyje, kad medžiai netrukdomi augtų ir klestėtų, pašnekovė pabrėžia, kad seni medžiai kai kuriuose Europos miestuose turi ypatingą statusą, tačiau tikrai ne visuose.
„Kai kur naudojamos laidžios dangos, neribojančios lietaus vandens patekimo į polajo zoną, kai kur jau suprasta, kad reikia medžių šaknims erdvės ir vykdoma viešųjų erdvių „detrinkelizacija“, kai aplink medžius nuimamos kietosios dangos. Nauji medžiai sodinami į taip vadinamas struktūrines dėžes, kai po kietąja danga įrengiamas visas medžių šaknų „miestas“, su maitinimo ir deguonies patekimo angomis. Tad tikrai geriau dairytis į sėkmingus ir daryti geriau mažiau, bet kokybiškai. Tada ir rezultatas bus akivaizdus“, – teigia K. Žalnierukynaitė.
Turi būti vykdoma ir rūšių atranka
Ir savivaldybės atstovė, ir arboristė pabrėžia, kad visame šiame medžių išsaugojimo ir priežiūros diskusijų lauke svarbu pabrėžti ir tai, kad sodindami naujus medžius miestuose turime atsižvelgti ir į tai, kokia rūšis įleidžiama į dirvožemį. Toli gražu ne visos čia gali klestėti ir duoti trokštamus rezultatus.
„Kad būtų patenkinti visi lūkesčiai, susiję su miestų žaliuoju rūbu, turime atrinkti medžius, kurie toleruotų klimato kaitą, dėl kurios, kaip prognozuojama, pasikeis kritulių ciklai ir modeliai, padažnės vasaros sausros ir daugės ekstremalių reiškinių (stiprios audros, viesulai ir kt. ). Atrinkti medžius, kurie taupiai naudoja vandenį, kurių nereikia dažnai laistyti, yra geriausias būdas padaryti mūsų žaliąsias zonas mažiau pažeidžiamas sausrų. Daugelyje miesto vietovių sodinti sausrai atsparesnius medžius yra geriausias ilgalaikis sprendimas sveikesniam ir mažai priežiūros reikalaujančiam kraštovaizdžiui kurti.
Gatvėse reikėtų auginti tas medžių rūšis, kurios atsparios miestų užterštumui. Taip pat jie turėtų būti pakantūs genėjimui, lajos turėtų būti gana nedidelės. Juk mieste medis atsiduria betono, asfalto gniaužtuose, negauna drėgmės, maistingų medžiagų. Be to, jis perkaitinamas, nes asfaltas akumuliuoja karštį, todėl augimo sąlygos tampa toli gražu ne tokios, kaip miške“, – aiškina arboristė.
Lietuvos miestų medžių įvairovė, aiškina ji, lengvai pažeidžiama, nes dominuoja viena medžių rūšis – liepos. O paskutiniu metu miestuose, ypač Vilniuje, jos kenčia nuo grybinės ligos – liepų tirostromozės, kuriai gydymo praktiškai nėra.
„Ši liga Lietuvoje jau darosi dažna, daugiausia paplitus parkuose ir miesto želdiniuose. Dažniausiai pažeidžiamos mažalapės liepos. Infekcija išplinta per pumpurus ir pažeidžia jaunas medžių šakeles. Jauni medžiai dažnai nudžiūsta visiškai. Lietus ir drėgmė sudaro sąlygas plisti infekcijai. Siekiant sumažinti šios ligos plitimą, siūloma kasmet šalinti ir deginti pažeistų medžių nudžiūvusias šakas, ypač 1–2 metų ūglius. Taip pat ligos plitimą galima sumažinti auginant šiai ligai atsparesnes medžių rūšis – grakščiąsias, didžialapes ar sidabrines liepas.
Miesto medžių įvairovę patartina planuoti genčių lygmenyje taip, kad viena gentis sudarytų ne daugiau kaip 20 proc. Štai Florencijos universiteto arboristikos profesorius Frančesko Ferinis savo pateikiamose išvadose Europai ir Šiaurės Amerikai rekomenduoja gatvėse sodinti guobas, beržus, gudobeles, sedulas, gluosnius ir, aišku, įvairius klevus.
2015 m. naują augalų sąrašą Lietuvos želdynams sudarė ir Lietuvos dendrologai Artūras Poškus ir Loreta Sadauskienė. Nors nuo to laiko praėjo devyneri metai, su kai kuriomis išlygomis – eliminavus invazinėmis paskelbtas rūšis – šis sąrašas pravartus ir šiandien. Tad, kaip toje reklamoje, tik ne apie vaistus, o apie medžius: „Prieš sodindami medį pasitarkite su arboristu ar dendrologu“, – teigia specialistė.
