Gyvenimas tampa miestietišku
Europiečių gyvenimo būdas tampa vis labiau miestietiškas, sako kraštovaizdžio geografė, Vilniaus Universiteto Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros dėstytoja dr. G. Godienė.
Anot jos, miestas vis dažniau tampa vieta, kur įvyksta pirmasis vaiko sąlytis su gamta ir kur pralekia didžioji dalis mūsų gyvenimo, tačiau toks gyvenimo būdas, teigia ji, daro ir didžiulį poveikį aplinkai.
„Augantis vartojimas kuria savitas miestų-periferijų energijos ir medžiagų, transporto ir žmonių judėjimo, ekonomines grandines, išraizgančias visą pasaulį.
Miestai plečiasi gamtinių teritorijų sąskaita, ilgainiui jie tampa kiautu ne tik paviršiuje, bet ir požemyje palikdami minimalius plotus, kur galėtų vykti tokie natūralūs gamtiniai procesai kaip vandens infiltracija, dirvožemio formavimasis, augmenijos sukcesija, padedantys užtikrinti tinkamą žmonėms gyvenamą aplinką.
Miestų žalinimo poreikis ypač stiprėja klimato kaitos fone. Per pastaruosius 40 metų Europoje ekstremalūs klimato reiškiniai padarė ekonominių nuostolių už 446 mlrd. eurų, tai yra net 81 proc. visų gamtos pavojų padarytų nuostolių, todėl aktyviai ieškoma, kaip valdyti šias rizikas.
Sparčiai nykstant biologinei įvairovei, silpnėja ekosistemų atsparumas. Imamasi gamtos atkūrimo. Dėl globalizacijos nyksta savitos ir vis daugėja standartizuotų teritorijų, menksta vietų savastis“, – žmogaus įtaką aplinkai aiškina kraštovaizdžio geografė ir priduria, kad visos šios tendencijos svarbios šiuolaikiniame miestų vystyme.
Ji sako, kad miestus reikia išmintingai želdinti, bet vien apželdinti tikrai nepakanka.
„Tarp geriausių pastarųjų metų Vilniaus tendencijų įvardinčiau gatvių žalinimo darbus, žingsnelius link ekologiškos pievų šienavimo kultūros, įvairėjančius sostinės gėlynus, pradžią tartis su bendruomenėmis dėl vietos sutvarkymo.
Puikiu savasties išsaugojimo, ramaus grožio, darnaus judumo ir neperkrauto funkcijomis bendramiestinio patogumo pavyzdžiu įvardinčiau Senvagės (reiktų pridėti „Neries senvagės“) ežerėlių parką. Apmaudu, bet atkuriant Vingrių šaltinių erdvę nepavyko suvaldyti statybinio sterilumo, čia per daug dirbtinių dangų.
Šlaitingos teritorijos liko pernelyg plikos, šaltinis – tik idėja, o ne tikras gyvybingas kraštovaizdžio elementas. Gaila, kad projekte sukaupta vertinga mokslinė hidrogeologinė medžiaga visuomenei neprieinama. Pagal Europos kraštovaizdžio konvenciją, būtina kraštovaizdžio projektų edukacinė dalis kol kas visur Vilniuje labai menka“, – apie sostinę sako pašnekovė.
Išskirtinė vieta
Vilnius, G. Godienės teigimu, išsiskiria itin dideliu kraštovaizdžio įvairumu – tai vienintelė Europos sostinė, esanti teritorijoje, kurią kūrė 2 ledynmečiai.
„Ties sostine susieina 3 kraštovaizdžio sritys, yra net 158 gamtinės ir kultūrinės kraštovaizdžio variacijos – čia gali pabūti lygumoje, pakilti į kalvynus, ant iškilių gūbrių, nerti į giliais ežerais mirguliuojančius duburius, sustabdyti laiką pelkynuose, rasti skirtingų laikmečių urbanistines struktūras“, – sako ji.
Pašnekovė tęsia, kad gamta Vilniuje užima išskirtinę vietą, tačiau netrūksta ir istorinių pastatų kompleksų.
„Ypatingas Vilniaus gamtinis guolis – kalvotas aukštumas kertantis gilus devynių terasų Neries senslėnis, atsiveriantis į smėlingas ir molingas Pietų Pabaltijo lygumas. Šį miškingą klonį riboja Baltijos ir Vidurio Baltarusijos aukštumos, griūvančios į Nerį ir Vilnią stačiais, raguvų, griovų išraižytais miškingais šlaitais. Tai unikalūs visoje Europoje Sapieginės, Ribiškių, Pavilnio, Panerių, Karoliniškių, Šeškinės šlaitų eroziniai kalvynai.
Šiuose sudėtinguose stačiašlaičių kalvų, gūbrių, gilių griovų, plačiadugnių raguvų, amfiteatrinių cirkų labirintuose, kanjoniniame Vilnios senslėnyje pasijunti tarsi vidutinio aukščio kalnuose, nes 1–2 km atstumu aukščių skirtumai siekia apie 100 m. Vilniuje yra aukščiausi Lietuvos skardžiai – 65 m aukščio Pūčkorių atodanga ir 60 m. Plikakalnis Lazdynuose.
Kultūriniai kraštovaizdžio lobiai kaupiasi per šimtmečius! Iš ikikrikščioniškos Lietuvos Vilniuje paveldėta net 18 piliakalnių. Feodalinį metą mena kunigaikščių ir dvarininkų valdos, vienuolynų kompleksai, o kai kurie valdovų medžioklės draustiniai (pvz., Vingio parkas) ir dabar mums reikšmingi.
Dėl savo kraštovaizdžio įvairovės ir didelių aukščių skirtumų Vilnius yra stebuklingų reginių miestas!“.
G. Godienė skaičiuoja, kad Vilniuje teka ne tik Neris, bet ir 13 jos intakų, yra 18 ir seklių, ir gilių ežerų. Nemažiau ji išskiria ir sostinės augaliją: „Dėl įvairaus paviršiaus ir grunto čia tarpsta visokių spalvų ir formų medžiai: nors vyrauja pušynai, mišrūs miškai, bet yra ir plačialapių, beržynų, eglynų ir kt. Sapiegų, Verkių ir kitų dvarų, Vingio parko, Ribiškių apylinkių miškai praturtinti svetimžemėmis rūšimis ir formomis.“
Ji siūlo pasižvalgyti po Vilnių ir pamatyti, kiek daug jis gali pasiūlyti:
„Šlaitinguose Karoliniškių, Ribiškių, Sapieginės kraštovaizdžio draustiniuose, pereiti gyvatišką Šeškinės ozą, aprėpti žvilgsniu viduramžių miestą iš šv. Jonų varpinės, pasvajoti istorija dvelkiančiuose Bernardinų sode ir didingame Pilių komplekse, senajame Vingio parko pušyne, pabūti prie Žaliųjų ir balto Gėlos ežero, surasti spalvotuosius šaltinius prie Neries Antakalnyje, pakeliauti palei Vilnios upę nuo Belmonto per Pūčkorius iki Naujosios Vilnios, perplaukti baidare Neries upe (juk ji per sostinę teka net 47 km!!!), apžiūrėti per pelkes tekantį Turniškės upelį, už Verkių esantį pelkėtų ežerėlių kompleksą ar paežerio liūnus prie Tapelių...“
Kiekvienas sostinės kampelis turi savų lobių, sako ji: „Pavyzdžiui, ar žinote, kad Lazdynuose, tarp daugiaaukščių namų auga keliasdešimt trečią šimtmetį skaičiuojančių ąžuolų?“.
Dera miestas ir gamta
Kraštovaizdžio geografė sako, kad Vilniaus savitumas yra miesto ir gamtos dermė.
„Miestui turėtų vienodai rūpėti ir stogais uždengti, ir atviri jo kambariai, nes gamtinis karkasas palaiko teritoriją gyvybingą, atsveria žmonių veiklos spaudimą, suteikia mums sąlygas, tinkamas gyvenimui! Neužstatytos teritorijos sugeria staigių liūčių vandenį, augalija valo ir vėsina orą, teikia deguonį, yra namai daugybei kitų gyvybės rūšių. Vilniaus miškuose ir kai kuriuose parkuose galime ragauti žemuogių, mėlynių, bruknių, aviečių, vaivorų, rinkti grybus“, – tikina ji.
Anot G. Godienės, gamtinis charakteris, natūralumas yra viena priežasčių, kodėl sostinėje mes turime tokį kokybišką geriamą vandenį, randame pusiausvyrą tarp miesto šurmulio ir gamtos ramybės.
„Giliame slėnyje tekanti Nėris, jos slėnio terasų šlaitai, Gedimino ir kiti kalnai, miškingi banguojantys horizontai yra neatsiejama sostinės atviruko dalis. Išsaugotos esminės kraštovaizdžio struktūros yra unikalus turtas. Jos leidžia suprasti, kuo vienos vietos skiriasi nuo kitų, jose randame ir gamtinės, ir mūsų, žmonių istorijos ženklus...
Miškai, paupiai, parkai, skverai, apželdintos gatvės ir takai kviečia mus daugiau judėti pėsčiomis, sportuoti. Čia gera susitikti su draugais, saugesnės vietos vaikams žaisti be automobilių grėsmės. Prireikus emocinės paramos yra galimybė atsitraukti, rasti bendrose miesto erdvėse privatumo, ramybės, įkvėpimo. Ir tai yra nesibaigiantys pažinimo lobiai, geriausi mokytojai“, – vardija pašnekovė.
Vilniečiams rūpi
G. Godienė įsitikinusi, kad Vilniaus kraštovaizdžio apsauga priklauso nuo visuomenės brandos, išprusimo, pažinimo, ryšio su vieta ir etinių nuostatų: „Ne veltui saugomų vietų, objektų, reiškinių sąrašai ilgesni tose savivaldybėse, bendruomenėse, kur daugiau meilės savo kraštui.“
Vilniečiai yra aktyvūs žaliųjų plotų, medžių mylėtojai, sako ji. To įrodymų rasti nesunku. Daugelis prisimena Basanavičiaus gatvės medžių prie kultūros paveldo statinio išsaugojimo istoriją, beržų alėjos Pilaitės prospekte gynimą, Lazdynų „Ryto“ bendruomenės kreipimąsi į Vilniaus savivaldybę dėl teisinės apsaugos suteikimo seniesiems ąžuolams.
„Ši bendruomenė tapo ir viena tradicinio miško ir žmogaus ryšio (nematerialaus Lietuvos kultūros paveldo, gyvosios tradicijos) puoselėjimo iniciatorių“, – patikslina pašnekovė.
Ji sako, kad ryškūs Užupio, Balsių, Šeškinės Ozo, Žvėryno bendruomenių balsai saugant kraštovaizdžio vertybes, Grigiškės ėmėsi Vokės upės išlaisvinimo nuo užtvankos, – visas iniciatyvas sunku ir suminėti.
„Ne viskas ir matoma, bet dėl aktyvaus įsitraukimo į planavimo, projektavimo procesus pasiekiama kur kas geresnė ir verslo vystomų projektų kokybė kraštovaizdžio srityje. Kviesčiau savivaldybę organizuoti bendruomenių žaliąsias iniciatyvas pristatančią konferenciją – neabejoju, kad turėtų didžiulę auditoriją.
Turintys savus žemės sklypus vilniečiai taip pat gali nuveikti daug gerų dalykų mažindami dirbtinių dangų kiekį, puoselėdami deramą elgesį su vandens telkiniais, šlaitais, želdindami savo sklypus padėti gausinti biologinę įvairovę. Švietimui šiais klausimais verta skirti didesnį dėmesį“, – mano G. Godienė ir priduria, kad iš esmės Vilnius yra gerame kelyje.
„Norėtųsi paskatinti aktyviau juo žengti. Savivaldybė turi daug saugomų teritorijų, bet mažai dėmesio skiria atskiriems savivaldybės draustiniams, gamtos paveldo objektams. Kurį laiką vyko kraštovaizdžio stebėsena, švietimas šioje srityje, tačiau jau seniai apie tai nieko negirdėti.
Pradėta aktyviau tartis su miestiečiais dėl jų artimiausių žaliųjų plotų ateities, tačiau kai kaimynystė ne su vieša erdve, konsultacijos su vystytojais yra menkai sėkmingos – atsiremiame ir į teisės aktų bejėgystę. Ceikinių ąžuolo gaila, bet net ir garsios istorijos pabaiga mažai padėjo brandžių miesto medžių apsaugai – jie ir toliau keičiami mažais.
„Vilnius turi ne šiaip žalumą“, – sakė geografas prof. Česlovas Kudaba – jis norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad kurdami miestą turime atsižvelgti ne tik į augaliją, biologinę įvairovę, bet į visus kraštovaizdžio sluoksnius, suprasti geologinės sandaros, reljefo, paviršiaus ir požemio vandenų bei jų cirkuliacijos, gyvo dirvožemio svarbą miesto funkcionavimui ir miestiečių gyvenimui“, – įsitikinusi kraštovaizdžio geografė.
