Su M. Monk pasikalbėjome apie tai, koks yra šiandienio žmogaus ir miško ryšys; kokią naudą miškas teikia žmogui ir kiek laiko jame turėtume praleisti; kodėl vienus taip traukia į gamtą, o kiti mieliau renkasi miesto betoną; ar patiriame miško naudą, jei po jį vaikštome klausydami muzikos ar plepėdami telefonu; kas yra terapinis buvimas miške ir kaip galima to išmokti.
– Mila, mūsų pokalbį noriu pradėti būtent nuo žmogaus ir miško ryšio – kaip manote, ar šiandien tebeturime jį išlaikę?
– Mes, lietuviai, save laikome miškų tauta, nes mūsų kraštas yra miškų zona, jei žmogus neįsikištų, viskas savaime apaugtų mišku. Mūsų ir senoji religija pagrįsta santykiu su mišku, tad tas ryšys visada buvo, miškas visada buvo mūsų tapatybės dalis. Aišku, šiuolaikinis žmogus jau kitaip tai suvokia, bet viduje dar daug to jausmo likę.
Kalbant apie šiuolaikinio žmogaus gyvenimą, mes jau tapę ne tik miestų, bet ir patalpų civilizacija. Ypač tai pastebima kalbant apie vaikus: atliekami tyrimai rodo, kad šiuolaikinis vaikas 90 proc. viso būdravimo laiko praleidžia patalpoje ir tik 10 proc. laiko būna lauke. Pasak mokslininkų, intensyvus vaikų judėjimas į uždaras patalpas prasidėjo dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – nuo tada, kai 1994 m. atsirado žaidimų konsolė. Žinoma, dabar prisideda ir kiti dalykai, tokie kaip interneto prieinamumas, išmaniųjų telefonų revoliucija, netgi miestų tankinimas ir žaliųjų erdvių mažėjimas bei tėvų baimės dėl vaikų saugumo. Baimės dėl saugumo gali būti ir pagrįstos, vis dėlto, anot mokslininkų, gamtos nauda vis vien atsveria pavojus.
Bet, pavyzdžiui, tai, kad mes, lietuviai, dar turime išlaikę glaudų ryšį su gamta, parodo ir toks mūsų pomėgis kaip grybavimas – jis gana išskirtinis, nes ne kiekviena tauta tai turi ar moka tai daryti. Tenka vesti miško maudynes žmonėms iš Vakarų Europos, ir daugumai jų nėra savaime suprantama įėjus į mišką pasakyti, kad grybais kvepia. Čia toks gan lietuviškas bruožas.
Ir skirti juos mums yra natūralu, jei pats ir neskiri, tikrai artimoje aplinkoje rasi, kas juos gerai pažįsta. Svečiai iš Italijos pasakojo, kad jie savo surinktus grybus neša į vaistinę arba policiją, kad ten atrinktų, kurie jų yra valgomi. Lietuvoje tokios paslaugos dar nereikia ir tai mums atrodo savaime suprantama, bet juk tai mums perdavė tėvai, seneliai. Grybavimas yra vienas pavyzdžių, parodantis, kad esame dar gana arti miško.
Natūralu, kad daug žmonių miške leidžia laisvalaikį, išaugęs žygių, net tų pačių miško maudynių populiarumas parodo, kad mes turime poreikį miškui, net, jei ir ne visada mokame ten būti.
– Kodėl tas žmogaus ir miško ryšys yra svarbus? Kokią naudą miškas teikia žmogui?
– Visų pirma, esame stuburiniai žinduoliai, gyvūnai, ir mums reikalingos tos pačios buveinės kaip ir kitiems gyvūnams. Medžiai išskiria deguonį, kuriuo mes kvėpuojame, tai mes be jų tiesiog neišgyventume.
Daroma labai daug tyrimų, pavyzdžiui, smegenų, kurie parodo, kad miškas mūsų smegenims yra kaip namai, nes žmonija 99,99 proc. viso savo egzistavimo laiko vystėsi gamtoje, miškuose. Ir evoliuciškai smegenys taip greit neprisitaiko prie naujų sąlygų. Pramoninėje civilizacijoje gyvename gana neseniai, ir mūsų smegenys prie tokio gyvenimo būdo dar nėra prisitaikusios.
Pavyzdžiui, žiūrint į gamtos raštus, vadinamuosius fraktalus – tai pasikartojančios formos arba kai fragmentas atkartoja visumą, geometriškai tos formos gali būti gana sudėtingos, bet žmogaus smegenyse suaktyvėja atsipalaidavimo centrai. Tyrimai rodo, kad mus atpalaiduojamai veikia ir žalia spalva, paukščių giesmės, apskritai visi gamtos garsai, net ir patys garsiausi, pavyzdžiui, kalnų upė, prie kurios net susikalbėti neišeina, bet tas vadinamasis baltasis triukšmas mūsų nevargina. Visa tai parodo, kad mūsų smegenys gamtą priima kaip namus.
– Klausau jūsų ir svarstau: yra žmonių, kurie negali be miško, be gamtos, tačiau yra tokių, kurių ten nenuvarysi. Kas tai lemia?
– Būna labai skirtingų priežasčių. Retai pasitaikanti, tokia radikali priežastis – biofobija, t. y. labai stipri tam tikrų gyvių, gamtos reiškinių baimė.
Biofobija mums irgi būdinga, dar iš tų senųjų medžiotojų-rinkėjų smegenų, kai mokėti orientuotis gamtoje buvo išgyvenimo sąlyga.
Buvo atliekami tyrimai, kai šešių mėnesių kūdikiams buvo greitai rodomi įvairūs paveikslėliai, tarp kurių šmėstelėdavo voras ir gyvatė. Akims jų tarsi nepastebint smegenys užfiksuodavo. Ir, nepriklausomai nuo šalies, visų kūdikių smegenyse suaktyvėdavo baimės centras. Smegenyse šitie gyviai susiję su pavojumi. Tai irgi parodo, kad mūsų smegenims gebėjimas orientuotis gamtoje vis dar reiškia išgyvenimą, tai yra, gamta mums vis dar yra kaip namai.
Arba, tarkime, žmonės bijo erkių. Galima nuo jų apsisaugoti, bet jei tai fobija, kai tikrai labai stipriai bijai, tada miške atsipalaiduoti nepavyks.
Tenka girdėti, kad žmonės turi baimę pasiklysti, todėl niekad į mišką neina vieni. Tuomet tikslingiau būtų jungtis prie grupės. Būna ir tokių atvejų, kad tiesiog neturi tokio įpročio, tėvai, seneliai neperdavė. Nes labai dažnai norą būti gamtoje, tą meilę gamtai žmonės atsineša iš vaikystės.
Bet, kas įdomu, tyrimai rodo, kad net tada, kai nesimėgauji gamta, tarkime, išeini į mišką prastu oru, kai lyja ar sninga, kūnui nėra atsipalaidavimo, teigiami veiksniai vis tiek tave paveikia.
– O kas įvyksta būnant gamtoje?
– Japonų mokslininkai yra atlikę daug tyrimų apie miško poveikį sveikatai – tikrino, kodėl daugelis, norėdami ramiai pabūti, renkasi gamtą, ar iš tiesų joje būnant organizme kažkas pasikeičia, ar čia yra tik mūsų įsitikinimas. Išvados tokios, kad būnant miške pasikeičia net tie parametrai, kuriuos gali empiriškai patikrinti. Susinormalizuoja kraujospūdis, sumažėja streso hormonų, todėl mes atsipalaiduojame, geriau jaučiamės, tai parodė seilių mėginiai, kurie buvo imti prieš pabuvimą miške ir po to.
Sustiprėja imunitetas. Jį daugiausia tyrinėjo kinų kilmės japonų mokslininkas, imunologas dr. Qingas Li. Jo išvados – miške suaktyvėja imuninės sistemos ląstelės, vadinamosios natūraliosios ląstelės žudikės, ir jų aktyvumas miške gerokai išauga. Tos ląstelės aptinka patogenus organizme ir juos sunaikina, t. y. kovoja su ligų sukėlėjais.
Daug tyrimų daryta apie miško poveikį miegui. Japonai dar tiria, kaip veikia miško augalų medienos eteriniai aliejai, ir tyrimai rodo, kad jie pagerina miegą.
Tyrimai yra parodę, kad pabuvus miške pagerėja ir žmonių gebėjimas susikaupti, teigiamos įtakos tai turi ir atminčiai.
Taip pat nemažai tyrimų daroma ir su vaikais, turinčiais hiperaktyvumo esant dėmesio stokai sindromą (angl. attention-deficit / hyperactivity disorder, ADHD). Išvados įdomios: tokiems vaikams užtikrinant reguliarią veiklą gamtoje, 50 proc. sumažėja vaistų nuo šio sindromo poreikis. Šis ir kiti įdomūs tyrimai apie tai, kaip gamta veikia smegenis, aprašyti Evos M. Selhub ir Alano C. Logano knygoje „Your Brain on Nature“.
Dar vienas dalykas – būnant miške akivaizdžiai pagerėja nuotaika, sumažėja ruminavimas – t. y., kai esant depresyviai būklei neigiamos mintys viena kitą veja ir negali ištrūkti iš to rato. Pabuvus miške tai padaryti lengviau, bet, aišku, priklauso, kokios stadijos yra ruminavimas, kartais žmogui sunku būti vienam ir tada net miške jis yra su savo mintimis. Tokiu atveju visų pirma reikėtų psichikos sveikatos specialistų pagalbos. O tokia gamtos terapijos praktika, kaip japonų tyrimais pagrįstos miško maudynės, gali padėti prevenciškai ir kaip pagalbinė depresijos gydymo priemonė, nes yra modelis, seanso struktūra, nesudėtingi pratimai (miško maudynėse vadinami kvietimais), tad turi, kuo užimti protą bent tą laiką, kol būni miške.
– O jei vaikštai po mišką užsidėjęs ausines ar kalbėdamas telefonu, ar vis tiek patiri tą naudą? Ir kaip turėtume būti miške, kad ją patirtume?
– Čia yra keli lygmenys. Kas miške mus veikia? Pirmiausia – natūrali saulės šviesa. Mes gana mažai jos gauname šaltuoju metų laiku, o jos reikia, nes ji veikia mūsų cirkadinį ritmą. Sakoma, kad reikia gauti rytinės saulės šviesos, nesvarbu, jei ir debesuota, tam, kad miegas būtų geresnis. Tai vien jau išėjus į lauką, pabuvus miške gauni natūralios šviesos.
Antra – deguonis. Miške natūraliai jo yra daugiau.
Kitas dalykas – fitoncidai, t. y. medžių išskiriami lakieji organiniai junginiai, kuriais medžiai ir kiti augalai ginasi nuo kenkėjų. Paprastai sakant, apsivalo aplink save orą. Daugiausia fitoncidų išskiria spygliuočiai: eglės, pušys, o ypač daug kadagiai. Todėl ir sanatorijos statomos pušynuose, nes ten labai daug fitoncidų, kurie veikia mūsų nervų, kvėpavimo takų sistemą.
Miške yra didesnė santykinė drėgmė, nes miškas yra ekosistema, kurianti mikroklimatą savyje ir aplink save. Kuo didesnis, brandesnis miškas, tuo didesniu spinduliu aplink save jis kuria mikroklimatą. Karštą dieną įėjus į mišrų mišką, kur yra lapuočių, jausmas, lyg patenki kondicionuojamą patalpą, nes drėgmė didesnė ir yra vėsiau. Tai naudinga ir kvėpavimo takams, ir odai, ir pats komfortiškiau jautiesi.
Dar vienas veiksnys – biologinė įvairovė. Ne tik akims matomi gyvūnai, augalai, bet ir mikroorganizmai, kurių miško paklotėje yra daug daugiau negu, tarkime, mieste ant asfalto ar plytelių. Mes patys esame biologinė įvairovė. Nuo mūsų žarnyno mikrofloros, jau dabar daug tyrimų daroma, labai priklauso ir mūsų imunitetas, ir nuotaika. Yra teorijų, kad depresija susijusi su sutrikusiu žarnyno mikrofloros balansu. Tad buvimas aplinkoje, kur ta įvairovė didesnė, palankus ir imunitetui, ir nuotaikai.
Visi šitie veiksniai turi įtakos, net, jei ir vaikštai su ausinuku – vis tiek pakvėpuoji švariu miško oru ir tai yra geriau negu nieko.
Bet yra kiti lygmenys. Jeigu labiau kreipsi dėmesį į aplinką, daugiau ir gausi, labiau pailsėsi. Šiuolaikinės visuomenės rykštė yra perdegimas, o tai ne fizinė, bet protinė būklė. Kai pervargsti fiziškai, gali pailsėti, o protiškai perdegama dėl to, kad žmogus nebemoka ilsėtis. Atsijungimas nuo visko miške suteikia progą pailsėti ir nuo nuolatinių informacijos srautų, nes mūsų smegenys nepritaikytos tokiems informacijos kiekiams, kokius gauname kasdien.
Kaip savo knygoje „Nuovargio visuomenė“ rašo korėjiečių kilmės vokiečių filosofas Byungas-Chul Hanas, Michelle’io Foucault aprašytą disciplinos visuomenę pakeitė pasiekimų visuomenė. Kai yra labai daug galimybių ir mums nebereikia prievaizdo, kuris mus verstų ką nors daryti, mes patys tampame didžiausiais savo prievaizdais, patys save varome, kad nuolat ko nors siektume. Neduodame sau pailsėti net eidami į mišką, vis tiek pasiimame ką nors naudingo nuveikti, bent ko nors paklausyti. Dyko buvimo, nuobodulio mes nebetoleruojame, nors jis yra būtinas kūrybingumui. Tai nereiškia, kad miške negalima ko nors kito veikti. Viską galima. Tik gerai būtų miške pabūti ir nesiekiant jokio tikslo – tai yra, leisti sau pailsėti ir nuo tikslų siekimo.
Ir dar vienas lygmuo, gilesnis, yra ryšio su gamta užmezgimas. Sveikas ryšys turi būti abipusis – ne tik iš gamtos imti, bet ir jai duoti. Jis stiprinamas taip pat kaip ir su žmogumi – reguliariai skiriant nedalomą dėmesį.
Tai reiškia einant stebėti, kur esi, bandyti pažinti. Nes, kai eini į mišką su ausinuku arba važiuoji dviračiu, bėgi, tau miškas dažniausiai praslenka kaip žalias fonas. Aišku, mūsų, žinduolių, smegenims natūralu labiau kaip foną matyti augalus nei gyvūnus, nes mūsų smegenys užprogramuotos labiau pastebėti judančius objektus negu nejudančius. Tai čia viena.
Kita – kai miškas žmogui bėga kaip žalias fonas ir jis sako: nelabai čia ką ir pažįstu, tai irgi parodo žmonių nutolimą nuo gamtos. Taigi eiti mišką, jei mezgi ryšį, ir nieko ten nepažinoti ir nesidomėti, nebandyti pažinti yra tas pats, kaip eiti į svečius ir nežinoti žmogaus vardo. Smalsumas, atidus buvimas nesiblaškant į pašalines veiklas padeda stiprinti ryšį. Miškas, kaip minėjau, yra ekosistema, bendruomenė, ir net iš 1 kv. metro miško paklotės galima labai daug ką pasakyti, jeigu išmoksti skaityti.
– Kaip to išmokti? Rengiate miško maudynes, suprantu, kad jose ir bandoma susipažinti su gamta. Kaip tai daroma, ką susitikę miške žmonės veikia?
– Japonai sako, kad siekiant terapinio buvimo miške, į jį reikia išeiti bent dviem valandoms. Nes poveikis prasideda po 20 minučių, bet organizmo ir psichikos parametrai pasikeičia maždaug per dvi valandas. Ir būti reikia lėtai, neskubėti, nepavargti, nes skubant išsiskiria streso hormonai ir tada jau poveikis kitoks, nebe terapinis.
Miško maudynių seansas trunka tris valandas, su grupe einame tam tikru maršrutu, parenku, kad būtų įvairesnis reljefas, įvairios augalų bendruomenės, kad būtų kuo mažiau kliūčių, nes stengiamės, kad seansas būtų įtraukus ir tinkamas įvairaus amžiaus ir fizinio pasiruošimo žmonėms. Einame gana lėtai, dėmesingai, vis sustojame atlikti pratimų, kurie miško maudynėse vadinami kvietimais ir kurių tikslas – išeiti iš to nuolat analizuojančio proto į kūno pojūčius ir savo dėmesį nukreipti į tai, ką patiria kūnas čia ir dabar.
Daugiausia tai darome per pojūčius. Tyrinėjame tos miško vietos, kurioje esame, garsovaizdį, kuris, beje, kaskart kitoks. Stengiamės išgirsti jo sluoksnius, įsijausti, lyg patys tame miško garsų orkestre dalyvautume.
Taip pat kvapovaizdį. Bandome ne tik užuosti bendrą miško kvapą, bet ir išskirti atskirus kvapus. Mėginame atskirti augalus ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal kvapą.
Kitas pojūtis – lytėjimas. Bandome pažinti mišką apčiuopom, liesdami įvairius paviršius. Namuose gyvename tarp lygių paviršių, patiriame mažai stimuliacijos, tad miške stengiamės šiek tiek prisiminti, ką reiškia, kai yra daug skirtingų faktūrų. Žiūrime, tyrinėjame, galima ir basomis vaikščioti, bet čia priklauso ir nuo metų laiko, miško paklotės, ir nuo žmonių komforto lygio. Bandome pažinti, skirti augalus ir pagal jų tekstūrą.
Miško maudynėse svarbus savanoriškumas, čia nėra jokios prievartos, jokių prievolių, gidas, kaip tarpininkas, tik švelniai pakviečia ką nors daryti ar į ką nors nukreipti dėmesį. Bet, jei žmogui visiškai nerezonuoja, jis gali to ir nedaryti, aišku, išlaikydamas pagarbą kitiems dalyviams ir miškui.
Vienas pagrindinių miško maudynių tikslų yra streso mažinimas, todėl jose nedarome nieko, kas gali sukelti stresą.
Po kvietimų būna refleksijų ratas, kad ir pats sau įsivardytum, ką čia patyrei, ir kitus išgirstum, nes mes visi labai skirtingai tą patį dalyką pajaučiame. Toks dalijimasis patirtimi irgi labai praturtina. Bet, jei nesinori įžodinti, tyla irgi yra pasidalijimas.
Sulėtėję, suaktyvinę pojūčius patenkame į vadinamąją tėkmės būseną, kai esi čia ir dabar ir tuo mėgaujiesi, nes tiesiog malonu būti toje aplinkoje, kurioje tu sutvertas būti. O tada jau galime pereiti prie kvietimų, kurie skirti tarpusavio ryšiui su mišku ar jo objektais gilinti.
Seansų struktūra yra maždaug panaši, bet kiekvienas jų būna skirtingas, nes kvietimai visada yra skirtingi.
– Iš savo praktikos gal galite pasakyti – ar žmogus, taip sąmoningai pabuvęs miške, sužinojęs tam tikrų dalykų, iš tiesų pradeda juos taikyti ir jau jo buvimas miške pasikeičia?
– Labai daug žmonių pasidalija, kad visai kitaip pamato mišką ir sako, kad dabar, pamatę ir pajautę atskirus miško bendruomenės narius ir jų tarpusavio ryšį, jau bus jame kitaip, nes nebegalės būti kaip anksčiau. Kai miške vaikštai ar važiuoji su ausinuku, jis tau tėra fonas, o per miško maudynes tą foną praveriame ir pamatome 3D miško vaizdą – ir mikropasaulį, ir visą ekosistemą, susipažįstame su vieta, į kurią atėjome, su jos gyventojais. Tai tikrai žmonės pasiima būdų, kaip būti miške.
– Kiek laiko turėtume praleisti miške ir kaip dažnai jame būti, kad patirtume tą naudą, kurią jis mums gali duoti?
– Tie patys japonų mokslininkai, kadangi jie tuo tyrimus daro daugiau kaip 40 metų, turi surinkę ir susisteminę daug duomenų, išgrynino, kad miške reikėtų praleisti bent dvi valandas per savaitę. Nes po tų dviejų valandų tokio sąmoningo, dėmesingo, lėto buvimo miške pagerėję organizmo parametrai išlieka savaitę. Tai tokia kaip prevencinė priemonė prieš fizines ir psichikos ligas. Aišku, čia yra minimumas. Visada geriau ilgiau pabūti miške vienu išėjimu.
Dar toks įdomus pastebėjimas, tarkime, jei į miško maudynes atvyksta kokia įmonė, žmonės nelabai žino, kuo čia bus užsiimama, išgirsta, kad leisime tris valandas, ir jiems kyla nuostabos kupinas klausimas: ką mes čia tiek veiksime? O kai seansas jau eina į pabaigą, sako: net nepastebėjau, kaip laikas prabėgo, norėtųsi dar pabūti. Taip nutinka, kai įsibūni ir iš tikrųjų pradedi tuo miško ritmu gyventi, tuo mėgautis. Tada jau ir trys valandos atrodo per mažai.
