Lietuvoje mumijų tyrimus vykdantis bioarcheologas dr. Dario Piombino-Mascali bendradarbiaudamas su prof. Rimantu Jankausku ėmėsi ir XIX-XX amžiuje į Lietuvą atgabentų Senovės Egipto mumijų tyrimų. Mokslininkai pradėjo neinvazinius šių senovės pasaulio artefaktų tyrimus naudodami kompiuterinės tomografijos metodą, o gautus rezultatus tebeanalizuoja.
Princesės Šemait mumija buvo atvežta į Lietuvą 1924 metais, pirmosios lietuvių egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės iš Kairo. Mokslininkė savo užrašuose nurodė, kad jos atgabenta mumija priskiriama XXI dinastijos laikotarpio (11-12 a.pr.Kr.) senovės Luksoro apylinkėms. Nustatydama artefakto kilmę M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė rėmėsi dokumentais, kuriuos gavo įsigydama mumiją su sarkofagu. Iššifravusi įrašus ant sarkofago mokslininkė taip pat nurodė, kad palaidotoji įvardinta princese Šemajit, dievo Amono dainininke.
„2011-jų birželį, atlikę kompiuterinės tomografijos tyrimus buvome nustebę, nes paaiškėjo, kad po vyturais paslėpti smulkaus vyro palaikai, o pati vyturų vyniojimo metodika visai nebūdinga XXI faraonų dinastijos laikotarpiui. Prie mumijos galvos aptikome dvidešimtojo amžiaus pradžios kvapiųjų aliejų buteliuką. Todėl netrukus paskelbėme, kad mumija XIX-XX amžiaus klatstotė, kuri buvo sukomplektuota su sarkofagu ir parduota Kairo turguje. Tačiau 2013 metais „princesė Šemajit“ mus nustebino dar kartą – restauracijos metu iš jos vyturų iškrito gabalėlis mumijos organinės medžiagos. Atlikome to gabalėlio ir vyturų į kuriuos suvyniota mumija radioaktyviosios anglies datavimą ir nustatėme, kad palaikai ir vyturai tikrai datuojami 11-12 amžiui prieš mūsų erą. Dabar neabejojame, kad šie palaikai tikra Senovės Egipto paveldo dalis, tačiau sarkofagas su hieroglifais apie dievo Amono dainininkę priklausė kažkam kitam“ “ – sakė dr. Dario Piombino-Mascali.
Bioarcheologo teigimu, Lietuvos muziejuose yra ir XIX amžiaus mumijų klastočių, tačiau šie egzemplioriai taip pat unikalūs ir vertinami kaip svarbi egiptologijos raidos dalis: „Kalbant apie mumijų klastotes, Lietuvoje yra ir tokių. Pavyzdžiui, dvi netikros vaikų mumijos, kurios priklauso Nacionaliniam muziejui. Tokias mumijas egiptologai vadina pseudomumijomis. Jos išpopuliarėjo XIX amžiuje, po didžiųjų egiptologijos atradimų. Egipto pirkliai naudodavo Senovės Egipto mumijų vyturus, tačiau į juos vyniodavo įvairiausius daiktus – nuo akmenų iki negyvų gyvūnų. Vienoje iš Lietuvoje esančių netikrų mumijų suvynioti pavieniai žmogaus kaulai. Kitos viduje visai nieko nėra.“
2013 metais, bendradarbiaudami su privačiomis klinikomis Vilniaus universiteto antropologų komanda neinvaziniais kompiuterinės tomografijos metodais ištyrė kitas keturias Nacionaliniame muziejuje saugomas ir eksponuojamas Senovės Egipto mumijas.
„Tyrėme tris suaugusiųjų mumijas, viena jų labai prastos būklės, o kitos puikiai išsilaikiusios. Vos pradėję tyrimus supratome, kad ir šiuo atveju ekspozicijoje esanti mumija nepriklauso savo sarkofagui. Mumija buvo pagaminta graikų-romėnų laikotarpiu, o sarkofagas pagamintas XXI-sios faraonų dinastijos laikotarpiu. Kai kurie egiptologai tvirtina, kad senas sarkofagas galėjo būti panaudotas dar kartą graikų-romėnų laikotarpiu, tačiau aš manau, kad mes neturime pakankamai duomenų tai patvirtinti. Šių mumijų rentgenologinių tyrimų duomenis pradėsime analizuoti visai netrukus ir manau, kad „Mumijų tyrimų maratono“ skaitytojai bus su jais supažindinti.“ – komentavo dr. D. Piombino-Mascali.