Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausioji viešųjų ryšių specialistė Vilma Juozevičiūtė sako, kad tyrimo metu buvo nustatyti ir nauji 985 asmenys, žydų genocido vykdytojai, kurie nepaminėti Izraelio tinklalapyje.
„Sąrašo tikrinimas truko trejus metus. Centro specialistai, atlikdami istorinius tyrimus, neapsiriboja vieša informacija – taikydami mokslinius metodus, jie tiria įvairius šaltinius, archyvinius duomenis. Tokiu būdu ir buvo nustatyti 985 asmenys, kurie galimai dalyvavo vykdant žydų genocidą, bet jų pavardžių nebuvo minėto tinklalapio paskelbtame sąraše. Taigi, šių tyrimų rezultatas – nustatyti 2055 asmenys, prisidėję prie žydų genocido“ – sakė V. Juozevičiūtė.
Tyrime dalyvavusio ir jį koordinavusio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko dr. Alfredo Rukšėno teigimu, skelbtame sąraše buvo minimos ir Lietuvos partizanų pavardės, tačiau atlikti tyrimai nepatvirtino didžiosios jų dalies dalyvavimo žydų genocide.
„Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklalapyje pateiktame sąraše buvo asmenų, kurie, paviršutiniškai žiūrint, galėjo būti sutapatinti su Lietuvos partizanų vadais. Atliekant nuoseklius mokslinius tyrimus, nerasta jokių duomenų apie tokių garsių partizanų vadų, kaip Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Juozas Lukša-Daumantas, dalyvavimą žydų žudynėse. Tačiau sąraše minimas Juozas Krikštaponis (Vyčio apygardos partizanų vadas, žuvęs 1945 m. – aut. past.) iš tiesų 1941 m. spalio mėnesį Baltarusijoje dalyvavo Rudensko geto likvidavimo ir karo belaisvių sušaudymo operacijoje.“
Dr. A. Rukšėnas sako, kad pokario rezistentų gretose iš tiesų būta asmenų, prisidėjusių prie žydų žudymo nacistinės Vokietijos okupacijos metais, bet tvirtai atmeta nuomonę, kad 1941–1944 m. žydų genocide dalyvavo dauguma partizanų.
„Buvo saujelė, susijusi su žydų genocidu, nes 1941 m. tarnavo lietuvių savisaugos batalionuose. Visi žydšaudžiai, ne vien apie partizanus šnekant, priklausė skirtingoms organizuotoms lietuviškoms struktūroms, kurios buvo pavaldžios nacistinei Vokietijai. Iš vienos pusės, tapti genocido dalyviais juos vertė tarnybinė pareiga, o iš kitos – baimė nevykdyti įsakymų, neapykanta, noras praturtėti pasinaudojant palankia situacija. Vis tik pagrindinis motyvas buvo tarnybinė pareiga, t. y. gaunami įsakymai“ – sakė istorikas.
Nuo 1941 iki 1944 metų, nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu, buvo nužudyta 195–196 tūkst. žydų tautybės Lietuvos piliečių.