Stovėdamas lygioje miško aikštelėje J. Kadžionis sako, kad jo atstatytas bunkeris užmaskuotas labai prastai ir čekistai jį nesunkiai aptiktų. Tuomet pradeda žingsniuoti link kelmo – tokio paties, niekuo neišsiskiriančio nuo kitų miško kelmų, kuriuos čia paliko medkirčiai. Pasilenkęs prie žemės jis atkapsto du metalinius žiedus ir truktelėjęs atgal ištraukia miško paklote užmaskuotą liuką.
„Kai atstatinėjome bunkerį, tai čia radome ir kulkosvaidžio vamzdį, ir šautuvą, kulkų. Visai nesuirusias šukas. Visą tai perdaviau vietos muziejui“ – atvėręs požeminę slėptuvę prisiminė vyras.
Partizanas Bėda atkreipia dėmesį į šalimais augančias pušis. Po dviem iš jų įrengtos ventiliacinės angos. Sako, kai sovietai paleisdavo šunis, jie užkamšydavo angas žibale išmirkytais skudurais, kad gyvūnai neužuostų po žeme besislepiančių žmonių. Tačiau nevedinamame bunkeryje, gulint keliems asmenims, galima nesunkiai užtrokšti. Atsisėdęs priešais bunkerio įėjimo angą, Jonas pradeda šnekėti apie laikus, kai bunkerio nebūtų pastebėjusi ir aštriausia čekisto akis.
Į mišką išėjo, kai ištrėmė tėvus
- Į raudonąją armiją buvo pašaukti du mano broliai – Karolis ir Kazimieras. Abu, kaip vienas pasakė, kad po raudona vėliava žūt neketina ir išėjo partizanaut. Karolis žuvo 1945 metais vasario 9 dieną. Kazimieras buvo ištremtas kartu su visa šeima 1948 m. gegužės mėnesį.
Atsimenu, tą dieną dirbau kitame valsčiuje, kai mane pasiekė žinia apie ištremtą – jie pasipriešinti negalėjo. Buvo nubausti už nepalankumą okupantui. Aš buvau dar jaunas vaikis, gal 18 metų. Pasidarė liūdna ir tuo pačiu pikta. Tikrai žinojau, kad turiu eit brolių pėdom, todėl pradėjau ieškot būdų, kaip prisijungt prie vietos partizanų. Po trijų dienų, aplinkinių padedamas, susitikau su partizanais pamiškėje, ganydamas karves.
Iš miško tankmės išėjo du vyrai. Vienas buvo aukštas, ruda barzda, apsirengęs pusiau kariškai – su diržais, su perpetinėm. O antras ilgais, garbanotais plaukais. Jie manęs paklausė, kaip išvengiau tremties. Kai paaiškinau, leido prisijungti prie jų gretų.
Kai nusekiau iki jų slėptuvės, ten jau neišvydau daug vyrų – gretos buvo praretintos. Būriui vadovavo partizanas Ąžuolas. Buvo garbingas, ramaus būdo vyras. Laikėsi partizaniškos drausmės ir to mokė savo vyrus. Gaila, bet vėliau buvo išduotas ir nukautas.
Stovykloje man paaiškino, kad atliekamų ginklų nėra, todėl kurį laiką turėsiu pabūt beginklis. Aš nesutikau ir sakiau, kad be ginklo miške nebūsiu. Tai gavau „rūpužikę“ – granatą su grioveliais.
Tada atėjo laikas parinkti man slapyvardį. Prasidėjo visokie siūlymai, pagal mano amžių ir išvaizdą – „jaunutis“, „smulkutis“ ir panašūs. Bet aš pasakiau, kad vadinsiuosi Bėda. Nes į stovyklą atsinešiau tikrą bėdą – niežus. Taip prasidėjo mano partizanavimas.
Susituokė daržinėje – tarp dobilų
- 1949 metais ištrėmė jos šeimą, ir jai teko išeiti partizanauti. Prisijungė prie mūsų būrio ir pasivadino Sesute. Malvina Gedžiunaitė–Sesutė vėliau tapo mano žmona. Jau anksčiau ją mačiau, lankydamasis kitame kaime. Bet galutinai įsimylėjau miške.
Tada kunigai partizanams sakė, kad jei galimybės neleidžia eit prie altoriaus, tai pasižadėjimas vienas kitam prilygsta santuokai. Mūsų būrio vyrai jau planavo kelt partizaniškas vestuves. Bet įvyko baisi čekistų ataka, kai su keliais būrio vyrais išėjau pasitikt mūsų apygardos svečių. Buvome šešiese – Montė (Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė – aut. past.), Konkurentas, Švedrys, Rūgštinis, Sigitas ir aš. Mus apsupo. Prasidėjo baisūs šaudymai. Priešas artėjo iš priekio, mėgindamas mus išsklaidyti ir priversti trauktis į miško pakraštį, kur jau stovėjo ginklus užtaisę „ruskiai“.
Mes visomis pastangomis mėginome išvengti išėjimo už miško ribų. Atsišaudydami klaidžiojome beveik 4 valandas. Netrukus, prie mano akių nušautas krito Švedrys. Jis nuo manęs gulėjo, gal per metrą. Gerai prisimenu, kai jo krūtinė pasruvo krauju. Dešinėje nutilo Sigito kulkosvaidis (Anicentas Simanonis – Sigitas, buvo pašautas į petį ir krito be sąmonės, vėliau paimtas į MGB nelaisvę - aut. past.). Montei viršugalvį įbrėžė kulka, pasirodė balzganas, į kraują panašus skystis. Tada vėl pradėjome trauktis. Priešo paieškos daliniai visaip kėlė triukšmą, mėgino mus išsklaidyti. Man kilo mintis pamėginti ištrūkti per užpelkėjusį eglyną. Bet išėjome į kryžminę ugnį. Kaip mat prisispaudėm prie žemės, visur aplinkui dulkės, baisus triukšmas.
Baisiausia patekt priešui į nagus, todėl jau buvau pradėjęs svarstyti savo kovą baigt partizaniškai – nusišaut. Kai paskutinį kartą kilstelėjau galvą, pamačiau šliaužiantį Montę. Jis liepė sekt iš paskos iki dauboje augusios eglutės. Čia, visi susirinkę, pradėjome mąstyti, kad reikėtų drauge pasitraukti iš gyvenimo, kad tik „ruskiui“ į nagus nepakliūt. Ir aš, pats neseniai mąstęs nusišauti, pasakiau, kad tegul priešas nusišauna – mes dar turim vilties. Tada apygardos vadas nutarė, eisim tiesiai į čekistų ugnį ir ne žingsnio atgal. Likus visai netoli iki vieškelio, į mus pradėjo šaudyt iš kulkosvaidžių. Montė sukaupęs visą drąsą atsistojo stačias ir atsišaudė. Per stebuklą ištrūkom.
Taip mūsų būrys buvo išnaikintas ir likome dviese su Sesute. Turėjome palikti bunkerio apylinkes ir pradėti slapstytis. Saugiausią prieglobstį radome vieno ūkininko daržinėje. Ten, kaip aš sakau dobilų krėsle, kurį laiką saugiai slėpėmės. Nežinojom, kiek mums dar liko gyvenimo, todėl pasiūliau susituokti kur esame ir daugiau nelaukti. Tą naktį, kai vienas kitam pasižadėjom mylėti amžinai, prisimenu lyg vakarykštę dieną.
Bunkeryje pagimdytą sūnų teko perduoti geros valios žmonėms
-Toliau buvo labai sunku. Grįžome prie tais pačiais metais (1950 - aut. past.) pastatyto bunkerio ieškodami prieglobsčio. Atėjus žiemai, žmona jau buvo pasiruošusi gimdyti. Teko slėptis bunkeryje, nes žiemos metu judėti per mišką ypatingai pavojinga dėl paliekamų pėdsakų.
Malvinai teko gimdyti bunkeryje, o aš išėjau ieškoti pagalbos. Pavyko rasti vieną moterį, kuri buvo „legalizuoto“ partizano žmona. Jai papasakojau apie savo bėdą, o ji juokaudama sako- „tau nupjauti reikia“. Aš jai sakau jau per vėlu, dabar pagalbos man reikia.
Liepė atnešt savo naujagimį, kad su pažįstamos seselės Panevėžyje pagalba, būtų galima jį perduodi į naujagimių skyrių.
Šitame pačiame bunkeryje žmoną sūnų vandeniu pakrikštijo Antano vardu. Tuomet šiltai susukom, į tai ką turėjom bunkeryje ir aš nunešiau. Prieš atiduodamas palaiminau, pabučiavau ir atidaviau – Braukdamas ašarą, pasakojimą baigė Jonas Kadžionis–Bėda.
J. Kadžionis – Bėda ir M. Gedžiunaitė–Sesutė buvo išduoti sovietų saugumo tarnybų užverbuotų partizanų ir suimti 1953 metais. Prieš juos nebuvo taikyti žiaurūs tardymo metodai dėl pasikeitusių SSRS įstatymų. J. Kadžionis ir M. Gedžiunaitė atsisakė bendradarbiauti su sovietų saugumu ir buvo nuteisti 25 metams lagerio. Kadžionių sūnų globojo kelios globėjų šeimos. 9 metų sulaukusį berniuką į tremties vietą pasiėmė iš lagerio anksčiau laiko paleista motina. Jonas ir Malvina laisvėje susitiko tik po 25 metų, 1978 m. Iki Malvinos mirties, 14 metų jie vėl gyveno drauge.