Parduotuvėse geriamojo vandens buteliuose kaina gali smarkiai skirtis – nuo pigiausio, kurio litras kainuoja 0,15 Eur, iki brangiausio – 2,18 Eur/l. Nesunku paskaičiuoti, kad pirmuoju atveju pagal gydytojų rekomendacijas kasdien išgeriant bent po 2 l vandens metų pabaigoje susidarytų 109 Eur, antruoju – 1591 Eur suma.
Tuo tarpu vandens iš čiaupo kokybe nepasitikintys vartotojai renkasi dar brangesnę alternatyvą – namų vandens filtravimo sistemas.
Mokame už lūkesčius
Theguardian.com pastebi, kad nors išsivysčiusiose šalyse vandenį nebijant užsikrėsti cholera nemokamai drąsiai galima gerti tiesiai iš čiaupo, per pastaruosius du dešimtmečius buteliuose parduodamas vanduo tapo labiausiai augančia gėrimų kategorija pasaulyje. Jų duomenimis, pasaulinė tokio vandens rinkos vertė pasiekė 157 mlrd. dolerių (apie 150 mlrd. eurų) 2013-aisiais, o 2020-aisiais jau sieks 280 mlrd. dolerių (apie 268 mlrd. eurų). Vien Jungtinėje Karalystėje pernai vandens buteliuose pardavimai augo net 8,2 proc. ir siekė 2,5 mlrd. svarų (apie 2,9 mlrd. eurų), t. y. parduota šimtą kartų daugiau nei prieš tris dešimtmečius.
UAB „Rinkodara“ direktorius Žilvinas Freigofas vienareikšmiškai pritaria, kad šalyse, turinčiose geros kokybės vandentiekio vandenį, neverta tam papildomai leisti pinigų.
„Lietuvoje vanduo tikrai kokybiškas, tad jį pirkti iš parduotuvės yra kvailystė. Net technologai man yra sakę, kad pas mus vanduo kur kas geresnis už pirktinį, žinoma, nekalbu apie mineralinį vandenį, kuris pasižymi išskirtinėmis savybėmis. Taigi iš racionalių paskatų mes neturime jokių argumentų, kodėl neverta vandens gerti tiesiai iš čiaupo“, – komentuoja rinkodaros specialistas.
Pašnekovas vandenį lygina su vaistais ir teigia, kad čia paprasčiausiai veikia tas pats placebo efektas, o pinigus mokame vien už lūkesčius.
„Viskas yra tik žaismas su mūsų įsitikinimais ir lūkesčiais. Mūsų lūkesčiai sukelti, mes tikime, kad pirkdami vandenį jausimės geriau. Gerdamas vandentiekio vandenį, kuris nesusietas su tavo lūkesčiais, tu paprasčiausiai negauni psichologinės naudos, o juk mintys, lūkesčiai virsta ir fiziologiniais dalykais. Naudos sulaukiama, jei žmogus tuo tiki. Jei tikėtų kitaip, taip nebūtų. Mano įsitikinimas, kad vanduo buteliuke yra ne ką geresnis nei iš čiaupo, tą buteliuko vandenį paverčia paprasčiausiu niekalu“, – aiškina Ž. Freigofas.
Kokybė tikrinama
Kaip nurodo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), Lietuvoje viešajam geriamojo vandens tiekimui naudojamas giliųjų vandeningųjų horizontų vanduo, kuriam didelės įtakos neturi aplinkos tarša, todėl mikrobiologinės šio vandens savybės yra geros, jį galima gerti iš čiaupo nevirintą.
VMVT Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė atskleidžia, kad kai kuriems vartotojams vandens kokybė pablogėja jau tekant vamzdžiais – tiek skirstomuoju vandens tinklu, tiek vidaus, pavyzdžiui, daugiabučių vamzdžiais, o vandens tiekėjai atsako už vandenį, kuris teka iki įvado.
„Koks vanduo tiekiamas iki jūsų namo, galite sužinoti vandens tiekėjų svetainėje. Jie nurodo geležies, mangano, amonio kiekį, drumstumą, tik vandens kietumą nurodo ne visi. Lietuvoje vanduo kietas, bet kietumas nėra reglamentuojamas“, – sako V. Galdikienė.
Apgaulingas triukas išgąsdina ne vieną
Anot pašnekovės, nustatytų normų neatitinkančias vandens savybes kartais galima pajusti ne tik ragaujant, bet ir vizualiai. „Pavyzdžiui, jeigu per daug geležies, tai matosi net plika akimi – vanduo ne skaidrus, o gelsvokas, jei pastovi, atsiranda nuosėdų“, – pavyzdį pateikia ji.
V. Galdikienės teigimu, be geležies, dažniausiai pastebimas ir padidintas mangano ar sulfatų kiekis. „Norint tiksliai sužinoti vandens kokybę nesudėtinga atlikti cheminį tyrimą. Pasiskambinkite į laboratoriją – ten jums paaiškins, kaip paimti ir tinkamai pristatyti mėginį“, – pataria pašnekovė.
Specialistė įspėja budriau vertinti ir rinktis vandens filtrus. Neretai jų pardavėjai, kaip pasakoja V. Galdikienė, sugundyti naujiems klientams naudoja vizualiai apgaunantį triuką.
„Jie pademonstruoja elektrolizę – į vandenį įdedami du elektrodai – anodas ir katodas – ir paleidžiama elektros srovė. Ši cheminė reakcija pakeičia vandens spalvą, atrodo, kad vanduo nešvarus. Toks triukas žmones išgąsdina, – pasakoja specialistė ir atskleidžia, kad VMVT yra sulaukusi daugybės skundų dėl vandens filtrų: – Dažniausiai skundžiasi senyvo amžiaus žmonės, nes jie labiau rūpinasi savo sveikata. Suvilioti jie nusiperka vandens filtrus, o po to išsiaiškina, kad jų pačių vandens kokybė gera, ir supranta, kad tai bereikalingas brangiai kainuojantis įtaisas.“
Pataria rinktis pagal konkrečius poreikius
Vis dėlto vandens gerinimo filtrai gali būti naudingi. Tik renkantis tokį įrenginį, kaip sako VMVT specialistė, būtina žinoti, kokias konkrečias medžiagas ar teršalus reikės iš vandens šalinti. Pavyzdžiui, jei nustatoma, kad vandenyje per daug geležies, verta rinktis filtrą, kuris nugeležina vandenį.
„Dažniausiai žmonės filtrus statosi, kad vandenį suminkštintų, nes minkštas vanduo tausoja elektrinę buitinę techniką, pavyzdžiui, skalbykles, juk naudojant kietą vandenį ji greit kalkėja. Tačiau, minkštinant vandenį pakeičiama cheminė jo sudėtis, pavyzdžiui, vandenyje buvę gyvybiškai svarbūs kalcio, magnio, kalio jonai pakeičiami mažai naudingu natriu“, – dėsto V. Galdikienė ir rekomenduoja minkštą vandenį naudoti tik buitiniams prietaisams.
Tuo tarpu vandens filtrais prekiaujančios UAB „Vilbrita“ klientų aptarnavimo specialisto Tomo Orlos teigimu, skirtingų filtrų technologijos skiriasi, todėl kai kurie filtrai net ir minkštindami vandenį jame palieka visus reikalingus elementus. „Pašalinamos tik kietosios dalelės, kalkės ir elementai, kurie turi įtakos prastam skoniui ir kvapui“, – tikina jis.
Būtina nuolat keisti
Pašnekovas išskiria du vandens filtrų modelius: montuojamas vandens filtrų sistemas, kurias, anot jo, paprastai renkasi didesni namų ūkiai, t.y. šeimos, gyvenančios nuosavuose namuose, ir filtravimo ąsočius, kuriems dėl paprastesnio naudojimo ir kompaktiškumo pirmenybę teikia žmonės, gyvenantys butuose.
„Iš praktinės pusės žiūrint, montuojama sistema – šiek tiek didesnė investicija ir priežiūra, tačiau naudojimas patogesnis. Tuo tarpu ąsočius reikia labiau prižiūrėti, plauti, dažniau keisti filtravimo kasetes“, – lygina T. Orla.
Montuojamos sistemos šioje įmonėje kainuoja 200–300 eurų, o litras šia sistema filtruoto vandens įkainojamas 0,05 euro. Atitinkamai filtravimo ąsočio kaina siekia 10–30 eurų, o litras filtruoto vandens – 0,03 euro.
Montuojamos sistemos keičiamos kas 6–12 mėn., vandens ąsočiai – kas 1 mėn.
„Pagrindinė klaida, kurią daro žmonės, – naudoja filtravimo kasetę žymiai ilgesnį laiką, pavyzdžiui, ne 1 mėnesį, o metus. Techniškai žiūrint, pati kasetė tampa visiškai nebeaktyvi, tad geriau jau nenaudoti nieko“, – atskleidžia pašnekovas.
UAB „Vandens filtravimo sistemos“ pardavimų vadovas Andrius Jancevičius įspėja kur kas griežčiau. „Jei žmonės norėdami sutaupyti nusprendžia filtro nekeisti taip dažnai, kaip rekomenduoja gamintojai, vanduo gali pasidaryti net pavojingas, nes uždara filtro sistema gali užsiteršti. Uždaro tipo filtro sistemą reikia ne tik išplauti, bet ir dezinfekuoti“, – moko jis.
Pašnekovas skaičiuoja, kad papildomai, jei žmogus pats negali jo pakeisti, filtro priežiūra gali kainuoti nuo 5 iki 60 eurų. Paties filtro kaina siekia nuo 50–60 iki 500–600 eurų.