Archeologai po Stounhendžu atrado milžinišką struktūrą

Ketverius metus tyrinėję vieno garsiausių pasaulio priešistorinių monumentų – Stounhendžo – apylinkes, Birmingamo universiteto archeologai priėjo išvadą, kad tai – tik aisbergo viršūnė. Mat sudarius tiksliausią iki šiol Stounhendžo požeminį žemėlapį, paaiškėjo, kad po didžiulių akmenų monumentu plyti net 1,5 km perimetro ratilas, kurį mokslininkai spėjo pakrikštyti „Superhendžu“.

Šįkart archeologai darbavosi ne kastuvais ir šluotelėmis, o magnetometrais ir radarais: juos palei žemės paviršių vežiojo vilkdami ant priekabų, kurias tempė keturračiai motociklai. Tuo pat metu vietovė buvo fotografuojama ir skenuojama lazeriu iš oro. Gauti duomenys panaudoti sudarant didelės raiškos trimatį Stounhendžo ir po juo plytinčių paslapčių žemėlapį.

Salsburio lygumos (Viltšyras, Jungtinė Karalystė) tyrimas atskleidė aplink megalitinį monumentą esant šimtus iki šiol neatrastų struktūrų. Kartu su jomis atrasta ir 17 dar nežinomų ritualinių monumentų, leidžiančių manyti, kad Stounhendžas nebuvo vienišas. Jo apylinkėse rasta dešimtys pilkapių. Kai kuriems – daugiau kaip 4,4 tūkst. metų. Po vienu iš jų rastos 6 tūkst. metų senumo medinio pastato liekanos. Manoma, kad jame buvo vykdomos šiurpios laidojimo apeigos – nuo palaikų buvo atplėšiami minkštieji kūno audiniai.

Iki tol neatrastų struktūrų rasta ir greta Stounhendžo esančiame 3 km ilgio ir 100 metrų pločio slėnyje, kuris vadinamas „Cursus“ ir kuris, kaip manoma, tarnavo kaip Stounhendžo barjeras. Cursus slėnyje rasta didžiulių priešistorinių įdubų, kurių paskirtis, kaip manoma – astronominė. Per patį vidurvasarį rytinė įduba rodė tekančios saulės pusėn, o vakarinė – saulėlydžio. Jų trajektorijos susikerta taške, kuriame po 500 metų pastatytas Stounhendžas.

Naujieji Stounhendžo apylinkių žemėlapiai atskleidė įdomios informacijos apie mažiau žinomas Duringtono sienas – t.y., didįjį „Superhendžą“. Šis gigantiškas monumentas yra bene didžiausias žinomas toks statinys, kurio perimetras siekia 1,5 km. Gauti duomenys byloja, kad monumentą vienu metu galėjo sudaryti net apie 60 gigantiškų akmenų. Kai kuriose vietose „Superhendžo“ aukštis, kaip spėjama, siekė 3 metrus.

Akmenų paliktos žymės po žeme byloja, kad jie buvo stumdomi – šiuos monumentus stačiusių išminčių ainiai neretai keisdavo statinių struktūrą ar išdėstymą. Tyrėjai puoselėja viltį, kad kai kurie šių riedulių vis dar gali būti palaidoti po žeme. Deja, tyrimui naudotos technologijos į dirvožemį įsiskverbė ne giliau kaip 3 metrus.

„Tai radikaliai keičia Stounhedžo viziją, - pareiškė tiriamojo projekto vadovas iš Birmingamo universiteto Vince Gaffney. – Anksčiau buvo priimta manyti, kad Stounhendžas stūksojo didingai vienišas, tačiau tai nėra tiesa. Jis buvo dar didesnės struktūros dalis.“

Tyrėjų atradimai bus įamžinti naujame BBC dokumentiniame seriale „Operacija Stounhendžas: kas slypi po žeme“ („Operation Stonehenge: What Lies Beneath.“).