Beprotiški viduramžiai: teisė ir kiaules, ir žiurkes, ir vabzdžius

Jūsų kaimyno ožka nepaliaujamai niokoja jūsų daržą? Jūsų šuo nederamai elgiasi? Benamiai šunys išvertė šiukšlių dėžę kieme? Širšės neduoda ramybės vasaros atostogų metu? Kolorado vabalai suniokojo jūsų pasėlius? O gal vabzdžių antplūdis sugadino atostogas pajūryje? Ne bėda! Paduokite juos į teismą! Tiesa, Jums prireiks dar geros laiko mašinos…

Gal skaitytojams ir pasirodys neįtikėtina bei juokinga, tačiau paskutinis teismas, kuriame gyvūnas buvo nuteistas mirties bausme, įvyko prieš 99 metus! Tai įvyko Amerikoje, Tenesio valstijoje, kuomet cirkas atvyko į mažą miestelį. Senas dresuotojas paliko cirką, tad cirke atsirado niekad su drambliais nedirbęs dresuotojas. Dramblio patelė vardu Merė buvo pratusi paklusti dresuotojui, turinčiam specialią lazdą su aštriu galu, tačiau tą dieną ją kamavo dantų skausmas. Ir nors dresuotojas žinojo apie jos skausmus, jis eisenos per miestą metu neatsargiai pataikė patelei tiksliai į skausmingą vietą. Merė patrako ir sutraiškė dresuotoją. Miestelėnams įsiutus ir pradėjus reikalauti užmušti dramblį, cirko savininkas organizavo parodomąjį teismą, kuriame Merė susilaukė mirties nuosprendžio.

Naršydamas po internetinę senų knygų biblioteką atradau nuostabią knygą anglų kalba: Evans, E.P. (1906) „The Criminal Prosecution and Capital Punishment of Animals“. Knygoje aprašoma viduramžių bažnytinių ir civilinių teismų praktika, kuomet įvairūs gyvūnai buvo sodinami į teisiamųjų suolą, teisiami ir baudžiami. Likau sužavėtas juokingų ir absurdiškų istorijų.

Sunku patikėti, tačiau nuo 824 metų iki XVIII a. vidurio gyvūnams buvo taikomi tokie pat moraliniai principai kaip ir žmonėms. Gyvūnai buvo kariami, deginami ant laužų ir laikomi cypėse.

Baisiausi nusikaltėliai Europos istorijoje yra ne žmonės, o… kiaulės. 1379 metų rugsėjo 5 dieną Prancūzijoje dvi kiaulių bandos suėdė žmogų vardu Perrinot Muet. Dvi kiaulių bandos buvo atvesdintos į teismą, kiaulės buvo kankinamos. Jos savo „verksmu ir agresyviu elgesiu“ įrodė teismui „savo sutartinį dalyvavimą nusikaltime“. Anot teismo įrašų, prokurorai privertė kiaules ir kuilius pripažinti savo kaltę. Teismas abi kiaulių bandas nuteisė mirties bausme. Atrodytų istorijos pabaiga? Visai ne! Pasirodo, abi kiaulių bandos priklausė vienuolyno priorui Humbertui de Poutiers, kuris net kreipėsi į Burgundijos kunigaikštį prašydamas pasigailėti kiaulių ir siūlydamas nubausti tik trejetą aršiausių kuilių. Jo prašymas buvo patenkintas.

Dažnumas, kuriuo kiaulės buvo teisiamos buvo susijęs su laisve, kuria palaidos kiaulės ir kuiliai anuomet mėgavosi Europos miestuose ir kaimuose. Dažniausiai šie „nusikaltėliai“ atkasdavo kam nors ausį, nosį, tačiau neretai suėsdavo kūdikius. Kaip rašo E. P. Evansas, vienas kuilys bažnytinės teisės požiūriu pasielgė ypač įžūliai – suėdė vaiką, nors „buvo penktadienis“. Tai, kad kuilys suėdė vaiką būtent penktadienį, buvo baisiausia aplinkybė bažnytiniams teisėjams: „…rimtas bažnytinio dekreto pažeidimas, privertęs kaltintojus reikalaut griežčiausios bausmės ir privertęs teismą įvertinti ypatingą kuilių nusikaltimo įžūlumą”.

Tai nėra vienintelė knygoje minima šventvagystė, kurią įvykdė kiaulės. Štai 1394m. Prancūzijoje pagal bažnytinio teismo nutartį buvo pakartas kuilys, kuris „šventvagiškai suėdė visas Šv. Sakramentui skirtas duonos atsargas“.

Viduramžių teismų nutartyse spėjo sudalyvauti praktiškai visi Europos faunos atstovai. Autorius knygos priede įvardija apie 200 atvejų, kuomet gyvūnai sulaukdavo mirties nuosprendžio. Be kiaulių buvo teisiami arkliai, karvės, avinai, ožkos, šunys, katės, unguriai ir net delfinai… Apie delfinus E. P. Evansas pateikia gana mažai informacijos. Rašoma tik tiek, kad tai įvyko 1596 m, Marselio mieste. Spėju, kad jie pakliuvo į žvejų tinklus ir buvo kaltinami suėdę žuvį bei sugadinę tinklus.

Be abejo ne visi nusikaltimai pasibaigdavo mirties bausmėmis. Žiurkėms bažnytinis teismas siusdavo nutarties laišką. Laiške žiurkėms buvo liepiama „palikt bet kurį namą, kuriame jos būtų nepageidaujamos“. Ir ne visi teismai prieš kiaulės ir kuilius pasibaigdavo mirties nuosprendžiu. Savininkai dažnai pateikdavo malonės prašymus. Jei teismas atsižvelgdavo į malonės prašyme nurodomus argumentus, bausmė būdavo sušvelninama. Štai knygos autorius pasakoja apie atvejį, kuomet vietoje mirties bausmės pakorimo būdu kiaulės buvo išplaktos rykštėmis.

Gana dažnai teismai nagrinėjo nekaltų gyvūnų nusikaltimus. Štai kad ir ši keista istorija. Vienas Šveicarijos miestas 1500 metais nuo vieno iš pirmųjų gamtininkų Leonhardo Thurneysserio dovanų gavo briedį. Briedis ilgai mieste neišgyveno, nes senyvo amžiaus miesto gyventojos pradėjo skleisti gandus apie briedyje besislepiantį demoną, kuris yra tikrasis visų miestelio negandų šaltinis. Briedžiui buvo sušerti obuoliai, prismaigstyti adatų nuolaužų.

Iš kitos pusės, europiečių teisingumo dvasia lėmė keletą teismo nutarčių, kuomet gyvūno savininkas buvo nuteisiamas myriop už žiaurų elgesį su asilu.

Teismuose prieš kenkėjus pasitakydavo ir kenkėjų advokatų. Štai XVI a. šaukimą į bažnytinį teismą gavo žiurkės, suėdusios pasėlius ir apšvarinusios laukus. Vienas prancūzų advokatas, Bartholomew Chassenee, ėmėsi gynėjo darbo. Beje, šio įvykio pagrindu yra sukurtas filmas „Kiaulės valanda“. Teisme advokatas argumentavo , kad sukviesti į teismą visus jo „klientus“ yra fiziškai neįmanoma dėl didelių atstumų ir kliūčių, kurias žiurkės patirtų kelyje į teismą. Taip pat buvo priminta kačių ir kitų plėšrūnų keliama grėsmė: „dėl ilgo, sudėtingo ir sunkaus kelio, taip pat dėl kelyje laukiančių pavojų ir dėl savo mirtinų priešų – kačių – nenuilstamo budrumo bei viską aprėpiančio sekimo ir klastos, žiurkėms atvykimas į teismą būtų tolygus mirčiai“.

Taip pat nereikia pamiršti, jog valstybinių teismų Viduramžiais nebuvo, kadangi valstybinės struktūros buvo nesusiformavusios. Bažnytiniai teismai gana dažnai naudojosi savo specifinėmis teisėmis ir kaip bausmę paskelbdavo gyvūno ekskomunikaciją arba anatemą.

Dėl savo nusikaltimų anais laikais kentėjo ne tik gyvūnai bet ir… augalai. Vienas prancūzų vyskupas ekskomunikavo visą pilyje esantį vaismedžių sodą, nes jame užsibuvę vaikai praleido bažnytines pamaldas. Burgundijos kunigaikštienei raginant vėliau bausmė sodui buvo atšaukta.

Tačiau patys absurdiškiausi teismai buvo vykdomi prieš vabzdžius. Viduramžiais prancūzų vynuogių augintojams daug problemų kėlė žiedgraužiai straubliukai. Pirmas jų teismas įvyko 1587 metais, balandžio 13 d. Straubliukams atstovavo advokatas Antoine'as Filliolis. Jis argumentavo, kad Žemėje straubliukus patalpino Dievas, o Dievas niekada nebūtų to padaręs, jei nebūtų numatęs jiems būdo išgyventi. Derliaus praradimas tėra nemalonus atsitiktinumas, nes miesto laukai pasitarnavo kaip Dievo numatytas straubliukų maistas. Iš kitos pusės, kaltintojai gi argumentavo, jog miestas turi teisinę viršenybę prieš jame besilankančius straubliukus: „nors gyvūnai ir buvo sutverti iki žmogaus, tačiau jų priedermė yra paklusti žmogui ir ištikimai jam tarnauti, ir būtent tai buvo jų ankstesnio sukūrimo priežastis“.

Gana lengva pastebėti pirmą teisinį paradoksą gyvūnų teismuose. Kas yra svarbiau? Žmogaus teisė, ar gyvūno? Žmogus yra svarbiausias biblinio Dievo kūrinys, kuriam turi paklusti visa gamta. Tačiau ar ne kūrėjas valdo visus gyvūnus, ar ne be jo žinios laukiniai gyvūnai mažina avių bandas, o vabzdžiai tuština pasėlių laukus?

Jums smalsu, kuo pasibaigė teismas straubliukų teismas? Anot E. P. Evanso, teismas pasiūlė suteikti straubliukams plyną lauką kitoje miesto pusėje. Tačiau straubliukų advokatas argumentavo, kad minėtame lauke nėra pakankamai maisto, tad jo „klientai“ negalės ten deramai prasimaitinti. Teismas galų gale atmetė advokato priekaištą.

Galvojate, kad viduramžiais teismai vykdavo trumpiau? Klystate! Teismas vyko net 8 mėnesius! Bet visoje istorijoje turbūt juokingiausia yra tai, kad minėtas teismo sprendimas neišliko, kadangi anot E. P. Evanso jį suėdė „ar tai žiurkės, ar tai vabzdžiai“. Sakyčiau, labai savotiškas kerštas žmogui ir mūsų teisėsaugai.