Štai kaip savo atradimą pristatė pati mokslininkė: „Jūs stebite du neuronus, kuriuos išvydau per
mikroskopą – stebėkite, kaip jie pajunta vienas kitą ir susijungia.
Smegenyse yra per 86 mlrd. neuronų – kaip jie sužino, kaip jungtis su kitais neuronais ar kūno dalimis,
kai kūnas dar tik vystosi? Tai įmanoma per voratinklius ir rankas primenančias ataugas, kurias galima
matyti ir įraše. Neuronai tais ilgais pirštais aktyviai tyrinėja supančią aplinką.
Gimdoje besivystant vaisiui, visų iki vieno augančių neuronų viršūnėje pamatysite specialias augimo
ataugėles, aktyviai ieškančias kelio tarp ląstelių, bandančias rasti idealiausią vietą prisijungimui.
Sėkmingai atlikus prisijungimą, tos ataugėlės sunyksta, jos absorbuojamos.
Žinau, širdis plyšta, kad vaizdo įrašas baigiasi pačioje įdomiausioje vietoje, bet ar matome juodą ruoželį apačioje po dešine? Štai kaip atrodo Petri lėkštelėje galiausiai susijungę neuronai.
Šį vaizdo įrašą peržiūrėję žmonės dažnai klausia, ar būtent toks procesas vyksta mums mokantis naujų dalykų. Deja, bet atsakymas – ne. Tos augimo ataugėlės neturi nieko bendro su neuronų jungtimis, susiformuojančiomis mokantis ir atminties procesuose (tai vadinamosios sinapsės). Tokios jungtys žymiai smulkesnės ir atrodo tarsi tūkstančiai mažų gumbelių ant neurono dalies, vadinamos dendritu.
Šį vaizdo įrašą nufilmavau visai atsitiktinai Petri lėkštutėje, kurią jau galvojau tiesiog išmesti. Dar paskutinį sekundę užmečiau į ją akį per mikroskopą ir tada visai netikėjai pamačiau, kad tuoj įvyks šis tas labai įdomaus, tad nusprendžiau nufilmuoti. Vaizdo įrašas pagreitintas – realybėje procesas užtruko dvidešimt minučių“.