Naujame savo tyrime, kuris netrukus bus publikuotas Astrophysical Journal, astronomai išsiaiškino, kad blyksnis paliko žymę Magelano srautu vadinamame dujiniame pėdsake, kuris yra už maždaug 200 000 šviesmečių ir supa Paukščių Taką.
Tyrėjų komandą sudaro Ralph Sutherland ir Brent Groves iš Australijos nacionalinio universiteto ir ASTRO-3-D; Magda Guglielmo, Wen Hao Li ir Andrew Curzons iš Sydney universiteto; Philip Maloney iš Kolorado universiteto; Gerald Cecil iš Carolina'os universiteto; Andrew J. Fox iš Kosminio teleskopo mokslų instituto Baltimore'ėje.
Šis atradimas keičia mūsų požiūrį į centrinę Galaktikos juodąją bedugnę, kuri per visą žmonijos istoriją buvo neaktyvi. Astronomai ima suprasti, kad galaktiniais mastais neseniai (prieš kelis milijonus metų) ji buvo itin aktyvi, net sprogstama.
Toks aktyvumas randasi ir nyksta per milijardus metų. Mes nesuprantame, kas tą aktyvumą nutraukia, tačiau tai kažkaip susiję su medžiagos patekimu į JB.
Mes Žemėje gyvename lyg šalia miegančio ugnikalnio, tokio, kaip Vezuvijos, kuris, kaip žinia, seniau buvo gan aktyvus, kas Pompėjai ir Herkulanumui baigėsi liūdnai.
Nepaisant to, nerimauti neverta: sprendžiant iš to, ką žinome, skriedami apie vėsią nykštukinę žvaigždę, toli nuo Paukščių Tako centro, esame saugūs.
Kodėl galaktikos centre yra juodoji bedugnė?
Pažvelgus Šaulio žvaigždyno kryptimi išilgai Paukščių Tako, apie galaktikos centrą matoma tanki žvaigždžių aglomeracija. Galaktikos centrą žymi apie supermasyvią juodąją bedugnę besisukanti labai tanki, labai masyvi žvaigždžių sankaupa.
Anksčiau šiais metais ESO Gravity komand aptiko žvaigždę, skriejančią apie juodąją bedugnę iki 10 000 kilometrų per sekundę greičiu, o tai jau keli procentai šviesos greičio. Taip pavyko išmatuoti juodosios bedugnės masę 1% tikslumu – jos masė didesnė už Saulės ~4 000 000 kartų.
Atrodo labai daug, bet supermasyvių juodųjų skylių lygoje toks rezultatas yra veikiau kuklus. Pavyzdžiui, kaimyninės Andromedos galaktikos centre supermasyvi juodoji bedugnė 50 kartų masyvesnė už mūsiškę.
Iš esmės, visų didelių galaktikų centruose yra supermasyvios juodosios bedugnės. Tiksliai nežinome, kodėl taip yra, tačiau žinome, kad tai svarbu ir kad šių monstrų augimas tikriausiai paveikė visos galaktikos formavimąsi.
Juodųjų bedugnių ir galaktikų tarpusavio sąveika – viena iš aktualiausių dabartinės astrofizikos temų.
Kai kurios juodosios bedugnės yra aktyvesnės už kitas
Tačiau apžvelgę Visatą, išvysime, kad tik kelių procentų galaktikų centrinės supermasyvios juodosios bedugnės aktyvios. Aktyvios, tai yra, apsuptos apie jas besisukančių dujų ir žvaigždžių, sudarančių ypatingai karštą dujų žiedą.
Šis žiedas, vadinamas akreciniu disku, taip įkaista, kad jo skleidžiamas srautas paveikia visą galaktiką. Itin įspūdingos – masyviose galaktikose vykstančių tokių sprogimų pasekmės.
Australijos radioteleskopai ne vieną dešimtmetį žvaigždėlapiuose žymėjo reaktyvinius srautus, kurie gerokai didesni už regiąm galaktiką.
Kentauro A galaktikos srautas per dangų driekiasi daugiau nei 10 laipsnių – tiek dangaus skliaute užimtų 20 Mėnulio pilnačių. Tai nuostabu, atsimenant, kad Kentauro A yra už 10 milijonų šviesmečių.
Paukščių tako žybsnis
Maždaug prieš tris milijonus metų Žemėje gyveno tiesioginiai mūsų protėviai – australopitekai ([Math Processing Error]). Gali būti, jie žvelgė aukštyn ir regėjo, kaip išilgai Paukščių Tako sklinda šviesos srautas, ryškesnis už bet kurią nakties dangaus žvaigždę.
Žmogaus gyvenimo masteliu šis šviesų šou atrodė kaip statiški šviesos spinduliai, mirksintys tūkstantmečių masteliu. Dabar vienintelis regimas šio ypatingai galingo įvykio likutis – išilgai tolimo Magelano srauto atvėsusios dujos.
O jei ši reaktyvinė srovė būtų atkreipta tiesiai į mus? Tai aktualus klausimas, nes manoma, kad „lengvų“ supermasyvių juodųjų bedugnių akrecinio disko sukimosi ašis nėra pastovi.
Jei spindulys būtų nukreiptas į Saulės sistemą, srautui tektų brautis per Paukščių Tako diską, ir tai truktų maždaug 10 milijonų metų.
Taigi, gali būti, kad senesnis sprogimas galėjo sukurti galingą srovę, kuri mūsų dar nepasiekė.
Tačiau mums dėl to nerimauti neverta, juk tada, kai srovė mus pasieks, ji nebus galingesnė uuž energinigiausius Saulės žybsnius.