Kas yra laikas?

Laiko sąvoka yra akivaizdi. Valandoje yra tam tikras kiekis minučių, dienoje – tam tikras kiekis valandų, o metuose – dienų. Tačiau retai susimąstome apie fundamentalią laiko prigimtį.

Laikas eina nesustodamas ir jo tėkmę mes sekame laikrodžiais bei kalendoriais. Tačiau jo negalim ištirti mikroskopu, negalime su juo atlikti tyrimų. O jis vis eina. Mes negalime pasakyti kas būtent vyksta einant laikui.

Laiką nusako kitimai – pavyzdžiui, Mėnulio sukimasis aplink Žemę. Ir iš tiesų, laiko tėkmė glaudžiai susijusi su kosmoso sąvoka.

Pasak bendrosios reliatyvumo teorijos, kosmosas, arba Visata, maždaug prieš 13,7 mlrd. metų atsirado Didžiojo sprogimo metu. Iki tol visa materija buvo supakuota itin mažame taške. Tame taške taip pat buvo ir materija, iš kurios vėliau atsirado Saulė, Žemė ir Mėnulis – dangaus kūnai, pagal kurių judėjimą mes skaičiuojame laiką.

Prieš Didįjį sprogimą nebuvo nei laiko, nei erdvės.

„Reliatyvumo teorijoje laiko sąvoka gimsta kartu su Didžiuoju sprogimu – lygiai kaip lygiagretės prasideda šiaurės ašigalyje. Negalite nuvykti į šiaurę toliau, nei šiaurės ašigalis“, - sakė Helsinkio universiteto (Suomija) kosmologijos profesorius Kari Enqvistas.

Viena iš keisčiausių laiko savybių yra faktas, kad jis matuojamas judesiu ir pasireiškia per judesį.

Pasak bendrosios reliatyvumo teorijos, erdvės vystymosi galutinis rezultatas gali būti Visatos kolapsas. Tada visa materija vėl susitrauktų į mažutį tašką, todėl mums pažįstama laiko sąvoka nustotų egzistuoti.

„Tačiau paskutinieji stebėjimai prieštarauja kolapso idėjai ir teigia, kad tarpgalaktiniai atstumai auga didėjančiu greičiu“, sakė K.Enqvistas.

Daugiau informacijos šia tema galima rasti K.Enqvisto tinklalapyje adresu http://www.physics.helsinki.fi/~enqvist/.