Visiems yra žinoma, kad miegas teigiamai veikia smegenis. Ir A. Einsteinas į šį patarimą žiūrėjo daug rimčiau nei dauguma mūsų. Teigiama, kad jis miegodavo mažiausiai dešimt valandų per parą.
Bet ar tikrai miegas gali paaštrinti mūsų protą? Rašytojas Johnas Steinbeckas kartą yra pasakęs: „Bendra patirtis rodo, kad naktį sudėtinga problema ryte išsisprendžia, kai prie jos padirbėja miego komitetas“.
Daugelis esminių mokslinių pasiekimų žmonijos istorijoje, tarp jų ir periodinė lentelė, DNR struktūra ir A. Einsteino specialioji reliatyvumo teorija, užgimė tuo metu, kai jų autoriai nebuvo sąmoningi.
Pastarasis atradimas gimė tada, kai A. Einsteinas susapnavo elektros srove užmuštas karves.
Bet ar tai tiesa?
2004 metais Liubeko universiteto (Vokietija) mokslininkai patikrino šią idėją atlikdami paprastą eksperimentą. Iš pradžių jie apmokė savanorius žaisti skaičių žaidimą. Dauguma palaipsniui su praktika suprato jo esmę, tačiau paaiškėjo, kad greičiausias būdas tai padaryti – išsiaiškinti paslėptą taisyklę. Kai savanoriai buvo tiriami po 8 valandų, tie, kuriems buvo leista pamiegoti per tą laiką, taisykles išsiaiškino daugiau nei dvigubai greičiau už tuos, kurie tas 8 valandas buvo budrūs.
Kai mes užmiegame, smegenys kas 90-120 minučių pereina per skirtingus ciklus: lengvo miego stadiją, gilaus miego stadiją ir su sapnavimu siejamą REM (angl. Rapid Eye Movement) stadiją. Iki šiol buvo manoma, kad pastaroji stadija yra svarbiausia mokymuisi ir atminčiai. Vis dėlto, tai nėra visiškai taip.
„Ne REM miegas yra šiokia tokia paslaptis, tačiau mes praleidžiame apie 60 proc. nakties būtent šiose stadijose“, – aiškina neurologas Stuartas Fogelis iš Otavos universiteto (Kanada).
Ne REM miegas pasižymi greitos smegenų veiklos protrūkiais, vadinamaisiais „verpstais“, nes elektroencefalografijos tyrimo metu fiksuojamas verpsto formos zigzagas. Normaliai per naktį būna tūkstančiai tokių protrūkių, kurių kiekvienas trunka ne ilgiau kaip kelias sekundes.
„Iš tiesų tai yra vartai į kitas miego stadijas – kuo daugiau miegate, tuo daugiau tokių protrūkių patiriate“, – toliau aiškina S. Fogelis.
Šie „verpstai“ prasideda nuo elektros energijos, generuojamos giliai smegenyse esamų struktūrų, antplūdžio. Pagrindinis kaltininkas yra tarpinių smegenų gumburas – ovalo formos zona, veikianti kaip pagrindinis smegenų „ryšių centras“, siunčiantis gaunamus jutiminius signalus reikiama kryptimi.
Kol mes miegame, jis veikia kaip vidinis ausų užkamšalas, užkoduojantis išorinę informaciją, kad padėtų mums toliau miegoti. „Verpsto“ metu šis antplūdis keliauja smegenų paviršiumi ir tada vėl atgal, kad užbaigtų kilpą.
Įdomu tai, kad daugiau „verpstų“ patiriantys žmonės paprastai turi aukštesnį „takųjį intelektą“ (angl. fluid intelligence) – gebėjimą spręsti naujas problemas, naudoti logiką naujose situacijose, identifikuoti modelius. Tai, ko A. Einsteinas turėjo užtektinai.
„Neatrodo, kad jie turėtų sąsajų su kitomis intelekto rūšimis, tokiomis kaip gebėjimas įsiminti faktus ir skaičius“, – teigia S. Fogelis. Tai gražiai susisieja su A. Einsteino panieka formaliajam švietimui ir patarimu „niekada nesistenkite įsiminti kažko, ką galite paieškoję susirasti“.
Ir nors kuo daugiau miegate, tuo daugiau „verpstų“ patiriate, tai nebūtinai rodo, kad naudinga daugiau miegoti. Kitaip tariant, tai yra vištos ir kiaušinio scenarijus: kai kurie žmonės patiria daugiau „verpstų“, nes jie yra sumanūs, ar jie yra sumanūs dėl to, kad patiria daugiau „verpstų“?
Miegas naktį ir prisnūdimai
Tikrojo atsakymo kol kas niekas nežino, tačiau naujausias tyrimas parodė, kad nakties miegas moterims ir prisnūdimas vyrams gali pagerinti mąstymo ir problemų sprendimo įgūdžius. Svarbiausia yra tai, kad intelekto paskatinimas siejamas su „verpstais“, kurie pasireiškia moterims nakties miego metu, o vyrams – snaudžiant dieną.
Kol kas nežinoma, kodėl „verpstai“ yra naudingi, tačiau S. Fogelis mano, kad tai gali turėti kažką bendro su suaktyvintomis smegenų zonomis.
„Mes nustatėme, kad tos pačios zonos, kurios generuoja „versptus“ – tarpinių smegenų gumburas ir smegenų žievė [smegenų paviršius] – na, tai yra tos zonos, kurios sustiprina gebėjimą spręsti problemas ir naujose situacijose taikyti logiką“, – sako mokslininkas.
Laimei, A. Einsteinas taip pat reguliariai nusnūsdavo. Pasak abejones keliančios legendos, norėdamas įsitikinti, kad nepersimiegos, jis atsilošdavo savo fotelyje, laikydamas rankoje šaukštą, o ant grindų po juo padėjęs metalinę lėkštę. Jis leisdavo sau sekundę nusnūsti, tada – bam! – iš rankos iškrisdavo šaukštas ir jam atsitrenkus į lėkštę nuo garso A. Einsteinas pabusdavo.