Į Lietuvą B. Kobilka atvyko dalyvauti agentūros „Versli Lietuva“ organizuojamoje konferencijoje „Life Sciences Baltics“: norinčių paklausyti jo viešos paskaitos susirinko tiek, kad neradusiems vietų teko įsitaisyti ant laiptų. Ir nors čia jis kalbėjo tik mokslininkams ir chemijos studentams suprantama kalba, jo darbo esmė paprasta – jo tyrimai padeda kurti efektyvesnius vaistus, kas jam atrodo pati prasmingiausia darbo dalis.
B. Kobilka geriausiai žinomas už receptorių, sujungtų su G baltymu (angl. G-protein-coupled receptors, GPCR), tyrimus. Būtent už juos jis kartu su kitu amerikiečiu Robertu Lefkowitzu buvo apdovanotas Nobelio premija.
Dauguma vaistų daro poveikį keliems G baltymu sujungtiems receptoriams iš karto, ir tai gali sukelti nepageidaujamų šalutinių reiškinių. Žinant, kaip atrodo skirtingų receptorių, sujungtų su G baltymais, struktūros, galima ieškoti tų medžiagų, kurios veikia tik tam tikrus G baltymus, o tai, pasak B. Kobilkos, gali būti naudinga gydant pačias įvairiausias ligas.
B. Kobilka sako, kad domėtis galimybe kurti geresnius vaistus pradėjo dar būdamas studentu. Iš tiesų jis norėjo tapti gydytoju, jam netgi teko dirbti intensyvioje slaugoje, tačiau dar pirmame kurse dėstytojai pastebėjo jo susidomėjimą moksliniais tyrimais ir pasiūlė pasimatuoti ne gydytojo, o mokslininko chalatą. O pradėjęs dirbti laboratorijoje B. Kobilka suprato, kad būtent čia yra jam skirta vieta.
Šiandien jis studentams, svajojantiems apie Nobelio premiją, duoda paprastą patarimą – gilintis į jiems iš tiesų įdomią sritį. „Jei galvosite apie tai, kad noriu rinktis studijas ten, kur dirba Nobelio laureatai, nes gal taip padidinsite savo šansus gauti šį apdovanojimą – nieko nebus. Turite dirbti toje srityje, kuriai išties jaučiate aistrą“, – sako jis.
Kokią farmacijos ir medicinos ateitį mato Nobelio premijos laureatas? B. Kobilka pripažįsta, kad šios sritys dabar pažengusios taip, kad kartais tenka galvoti ne tik kaip įgyvendinti kokią nors idėją, bet ir ar etiška tai daryti. „Tačiau laimei, man nereikia dėl to sukti galvos. Mano darbe nereikia dirbti su genų inžinerija ar embrionais, kas dabar kelia daugiausia diskusijų, ką daryti etiška, o ko ne, bet mano srityje apie tai galvoti nereikia“, – šypsosi jis.
Šiuo metu B. Kobilka vadovauja savo laboratorijai, dėsto studentams ir toliau dirba prie naujų tyrimų. „Kai pradedi dirbti kurioje nors srityje, nuolat kyla vis naujų ir naujų klausimų. Nesvarbu, gavai Nobelio ar kokią kitą premiją – ne toks yra tikslas. Tu nori kuo daugiau išsiaiškinti ir rasti kuo daugiau atsakymų. Mano srityje dar tikrai yra labai daug ką nuveikti“, – pasakoja jis.
O laisvalaikiu, kai negalvoja apie chemines formules ir bandymus, B. Kobilka leidžiasi į kitokius tyrimus ir nagrinėja savo šeimos medį. „Iš tikrųjų mano kolegos man padarė dovaną ir pirmąjį tyrimą, kuriame išnagrinėjo mano šeimos kilmę, atliko už mane. Aš turiu labai įvairių šaknų: mano močiutė iš mamos pusės yra iš buvusios Čekoslovakijos, seneliai iš tėvo pusės – iš Švedijos, labai įdomu sužinoti dar daugiau“, – šypsosi jis.