Panašūs smūgiai galėjo nutikti ir kitoms planetoms – ne per seniausiai buvo paskelbti tyrimai apie smūgius į jauną Marsą. Dabar naujame tyrime nagrinėjama, kaip įvairūs smūgiai galėjo paveikti artimiausios Saulei planetos – Merkurijaus – formavimąsi.
Merkurijus turi keletą neįprastų savybių, pavyzdžiui labai masyvų geležies branduolį. Tai gali reikšti, kad Merkurijus pradžioje buvo masyvesnis, bet smūgio ar smūgių metu neteko didelės dalies plutos ir mantijos, o branduolio masė išliko (beveik) nepakitusi. Tyrime išnagrinėta, kaip Merkurijaus sandarą paveiktų vienas stiprus mažesnio objekto smūgis, daug nedidelių smūgių, arba scenarijus, kuriame pats Merkurijus atsitrenkė į masyvesnį objektą, kurio šiuo metu nebėra Saulės sistemoje.
Visais atvejais įmanoma gauti galutinį rezultatą, atitinkantį dabartinį Merkurijų ir pagal masę, ir pagal geležies kiekį. Net jei smūgis proto-Merkurijų išdrąsko į gabalus, didelė jų dalis greitai susitelkia atgal. Mantija visais atvejais sumažėja labiau, nei branduolys, todėl santykinė geležies dalis išauga. Daug smulkesnių smūgių irgi gali „nulupti“ proto-Merkurijaus mantiją, ypač jei vyksta tik su trumpomis pertraukomis. Nors šį paaiškinimą patikrinti sudėtinga, vis gerėjantys skaitmeniniai planetų formavimosi modeliai turėtų padėti išsiaiškinti, kiek jis yra tikėtinas.