Šiais metais saulėgrįža išpuolė gruodžio 22 dieną, nors ji gali tekti ir 20, 21 bei 23 dienai. Tiesa, 20 ir 23 dienomis saulėgrįža būna retai, pavyzdžiui, paskutinį kartą trumpiausia diena buvo 1903-ųjų gruodžio 23. Šiuo žiemos periodu dienos trumpiausios, nes šiaurės polius dabar yra palinkęs toliausiai nuo Saulės (dėl Žemės ašies pasvirimo) ir šiaurės pusrutulis gauna mažiausiai mūsų žvaigždės šviesos. Pietų pusrutulyje viskas atvirkščiai – ten ši diena buvo ilgiausia, o naktis trumpiausia, nes pietinis polius dabar yra palinkęs arčiausiai saulės. Šiemet trumpiausia diena Lietuvoje truko tik 7 valandas ir 14 minučių ir nuo šios datos dienos pradėjo ilgėti – todėl ši diena ir vadinama saulėgrįža, nes saulė pradeda savo sugrįžimą.
Įvairios civilizacijos šią dieną ar kelių dienų periodą žymėjo skirtingai, bet visos jautė šios dienos svarbą. Šiandien beveik visame pasaulyje švenčiamos Kalėdos yra tarsi mozaika, sudėliotos iš įvairių kultūrų šiuo periodu minėtų švenčių.
Jungtinėje karalystėje žmonės tradiciškai renkasi Stounhendže, kurio akmenys išstatyti apie 3000-2000 metų prieš mūsų erą. Šis statinys buvo skirtas saulėgrįžos dienos saulėlydį – apskritai šis periodas buvo svarbus Stounhendžą pastačiusiai civilizacijai. Šią dieną buvo skerdžiami gyvuliai, kad jų nereikėtų maitinti per visą žiemą, be to, šiuo periodu baigdavosi gaminamo alaus ir vyno fermentacija, tad laikas būdavo tinkamas šventei.
Štai tarkime, Romos imperijoje gruodžio 17 dieną prasidėdavo saturnalijų šventė, kuri trukdavo septynias dienas ir buvo keliama pagerbti visų dievų tėvą Saturną. Romos Forume esančioje šio dievo šventykloje buvo aukojamos aukos, po ko prasidėdavo vieša puota. Vėliau puota išvirsdavo į karnavalą, kuriame visos socialinės Romos imperijos normos trumpam nustodavo veikti. Saturnalijų metu būdavo atidedami konfliktai ir karai, buvo leidžiami lošimai, o vergams vyną pildavo jų šeimininkai.
Saturnalijų metu buvo įprasta dovanoti simbolines dovanas, pavyzdžiui, vaisiai reikšdavo vaisingumą, o lėlės simbolizuodavo žmogaus auką. Ši savaitė besaikio valgymo, gėrimo, orgijų ir įvairių nusikaltimų įgavo tokią stiprią simbolinę reikšmę, kad šiandien terminas „saturnalijos“ reiškia nežabotą lėbavimą ir laikiną moralės normų nepaisymą.
Skandinavijoje prieš krikščionybės atėjimą saulėgrįžos periodu buvo švenčiama Juul šventė. Jos metu žmonės degdavo laužus, simbolizuojančius sugrįžtančios saulės šviesą ir šilumą. Norėdami pagerbti šiaurės dievą Torą, žmonės į laužą arba į židinį įmesdavo didelį rąstą, pavadintą Juul. Dažnai tai būdavo specialiai parinkto medžio rąstas, su visomis ceremonijomis atgabenamas į namus ir vienu galu įdedamas į ugnį. Jis buvo uždegamas nuo praeitų metų Juul rąsto likučių, kuriuos uždegdavo žmogus su švariomis rankomis. Juul medžio pelenai po šventės būdavo surenkami ir išbarstomi laukuose jų derlingumui padidinti arba saugomi namuose kaip vaistas. Prancūzijoje valstiečiai tikėdavo, kad šie pelenai laikomi po lova, apsaugo namus nuo žaibo. Rąsto likučiai buvo laikomi laimę nešančiu objektu ir buvo saugomi iki kitų metų šventės.
Tuo tarpu, Irane gruodžio 21 dieną švenčiama Yalda šventė, simbolizuojanti šviesos pergalę prieš tamsą bei saulės atsinaujinimą. Senovės iraniečiai tikėjo, kad tą dieną, kai saulė atgimsta ir dienos pradeda ilgėti, prasideda nauji metai. Tą dieną saulė išsivaduoja iš velnio, simbolizuojamo tamsa, nagų ir savo spinduliais apšviečia žemę.
Šeimos nariai dažniausiai rinkdavosi vyriausiojo senolio namuose ir ten budėdavo visą Yalda šventės naktį. Vakarienės metu būdavo vaišinama granatais, arbūzais ir riešutais, o penu smegenims tapdavo poezija ir senieji mitai. Panašias tradicijas turinčią šventę turi ir kitos Centrinės Azijos šalys – Afganistanas, Tadžikistanas, Uzbekistanas, Turkmėnistanas bei Kaukazo šalys Azerbaidžanas ir Armėnija.