Atsižvelgiant į tai, kas vyko šiais metais, tai tikrai nėra pirmas kartas, kai mokslininkai apie tai perspėja žmones. Visus šiuos metus akademikai mums aiškino, kaip toli žmogui nusikosėjus gali nukeliauti oro lašeliai. Jie fiksavo lašelių plitimą įspūdingai tiksliais būdais ir perspėjo žmones, kad fizinio atstumo laikymasis nėra stebuklingas vaistas nuo koronaviruso, skelbia sciencealert.com.
Tačiau 2020-ieji dar nesibaigė. Nors atsiranda vis daugiau vakcinų nuo koronaviruso, COVID-19 pandemija siaučia tiek Jungtinėse Valstijose, tiek visame pasaulyje.
Šiuo metu iš esmės vis dar neturime pakankamai mokslinių duomenų apie tai, kaip koronavirusas plinta tarp žmonių, ypač jeigu nusikosėjimas ar nusičiaudėjimas gali patogenus pasiųsti toliau, negu iki šiol buvo manyta.
Deja, būtent tokia yra pagrindinė išvada, kurią po atliktų naujų simuliacijų padarė Jungtinės Karalystės Lafbaro universiteto mokslininkai.
„Didžiojoje dalyje mūsų atliktų analizių mūsų modelio parengtos prognozės rodo, kad didžiausi lašeliai reguliariai viršijo horizontalų dviejų metrų atstumą nuo šaltinio prieš nukrisdami ant žemės“, – paaiškino matematikas Emiliano Renzi.
Šio naujo tiriamojo darbo metu E. Renzi ir studentas Adamas Clarke‘as modeliavo iškvėpto oro debesų žmogui nusikosėjus ir nusičiaudėjus skysčių dinamiką. Mokslininkai nustatė, kad drėgmės debesis, kuris išleidžiamas į orą panaudojus vandens purkštuką, atitinka teorinį fizikos reiškinį, vadinamą žiediniu sūkuriu, kuris apibūdina skystyje ar dujose vykstantį veleno formos sukimąsi.
Toks pats judėjimas stebimas ir po atominio sprogimo kylant grybo formos debesims. Jo hipotetinis egzistavimas leidžia manyti, kad mažytės potencialiai virusą pernešančios dalelės žmogui nusikosėjus ir nusičiaudėjus gali nukeliauti gerokai toliau, nei mes esame linkę manyti.
„Kai kuriais atvejais toks oro sūkurys, veikiantis kaip mažytė atominė bomba, lašelius gali nunešti toliau nei 3,5 metro, – sakė E. Renzi. – Mūsų modelis taip pat rodo, kad mažesnius lašelius į viršų neša minisūkuriai ir kelioms sekundėms juos iškelia net į keturių metrų aukštį. Tokiame aukštyje pastatų ventiliacijos sistemos veikia tokio debesies dinamiką ir gali būti užkrėstos.“.
Kai kuriais atvejais mažiausi analizuoti lašeliai (jų skersmuo siekia 30 mikrometrų), kuriuos drėgmės debesies turbulencija daug lengviau išsklaido, gali pasiekti ir didesnį nei šešių metrų aukštį ir išlikti ore visą simuliacijos laiką.
„Kalbant apie ligas, perduodamas oro lašeliniu būdu, šie rezultatai atskleidžia visą tą atstumą, kurį lašeliai gali nukeliauti per santykinai trumpą laiką“, – konstatuoja tyrimo autoriai.
Tyrimo rezultatai taip pat rodo, kad pirminė iškvėpto debesies kryptis vaidina svarbų vaidmenį nustatant jo potencialų plitimą. Trumpai tariant, jeigu prieš nusičiaudėdami ir kosėdami palenksite galvą žemyn, tai, tikėtina, smarkiai sumažins lašelių plitimą į viršų ir per visą kambarį.
Mokslininkai pripažįsta, kad jų modelis yra paremtas keliomis matematinėmis prielaidomis, ir pabrėžia, kad via dar mažai nežinome apie žmonių iškvėptų mažiausių lašelių potencialų užkrečiamumą.
Visgi šių duomenų yra daugiau nei pakankamai, kad būtų atliekama daugiau mokslinių tyrimų, o taip pat tam, kad žmonės žinotų, kaip reikėtų elgtis ir save pozicionuoti būnant tarp kitų žmonių, mano ši mokslininkų komanda.
„Dabartinės gairės, kuriose nurodoma laikytis dviejų metrų fizinio atstumo, gali būti nepakankamos siekiant užkirsti kelią tiesioginiam viruso perdavimui per didelius lašelius, – sakė E. Renzi. – Mes rekomenduojame imtis elgesio ir kultūrinių pokyčių, kad žmonės kosėtų palenkę galvą žemyn, kartu dėvėdami veido dangalus, nes tai galėtų sumažinti tiesioginio kvėpavimo takų virusų perdavimo nedideliu atstumu riziką.“
Šio mokslinio darbo išvados buvo paskelbtos žurnale „Physics of Fluids“.