Tai gali būti energingos spinduliuotės žybsniai, temperatūros pokyčiai ar energingų dalelių pliūpsniai. Bet kartais įvyksta „užsimaskavę" išsiveržimai, kurie tokių pirmtakų neturi.
Dabar, naudojant skaitmeninius modelius, surastas paaiškinimas jų egzistavimui.
Sumodeliavus Saulės magnetinio lauko evoliuciją prieš ir per 2008 metų birželį įvykusį užsimaskavusį išsiveržimą paaiškėjo, kad jis įvyko dėl netolygaus magnetinio lauko judėjimo.
Saulė aplink savo ašį sukasi ne kaip kietas kūnas - pusiaujuje greičiau, nei ašigaliuose, todėl ir magnetinio lauko linijos tempiasi bei plečiasi nevienodai.
Šie procesai kartais gali baigtis susisukusio magnetinio „kamuolio" atsiskyrimu nuo Saulės ir išlėkimu į kosmosą. Tokie užsimaskavę išsiveržimai išlekia panašiu greičiu, kaip ir Saulės vėjas - 400-700 km/s, o ne 2900 km/s greičiu, būdingu įprastiems išsiveržimams, taigi pavojų Žemei kelia mažesnį.
Visgi išsiveržusios medžiagos magnetinio lauko sąveika su Žemės magnetosfera gali sukelti šiaurės pašvaistes ir sutrikdyti palydovų komunikaciją, todėl juos ištirti yra ypatingai svarbu.
Tyrimo rezultatai publikuojami Journal of Geophysical Research.