Vieną žinomiausių paveikslų pasaulyje P. Cotte tyrė daugiau nei 10 metų.
Tiesa, nepaisant šio pranešimo, oficialūs Luvro – Prancūzijos muziejaus, kuriame saugomas šis paveikslas – atstovai atsisakė komentuoti tokį mokslininko pareiškimą.
P. Cotte, įsteigęs bendrovę „Lumiere Technology“, paveikslo tyrimams naudojo atspindėtos šviesos technologiją, vadinamą „sluoksnių stiprinimo metodu“ (angl. Layer amplification method)
Paveikslo tyrimus prancūzui leista pradėti 2004 metais.
Šios technologijos pagrindas – šviesos žybsnių nukreipimas į paveikslą ir jų atspindžių fotografavimas. Anot P. Cotte, šie duomenys suteikia galimybę nustatyti, ar po viršutiniu paveikslo sluoksniu esama kitų paveikslų.
P. Cotte teigimu, po įprastiniu „Monos Lisos“ atvaizdu yra tikrosios Lisos paveikslas. O „garsioji“ Mona Lisa – visai kita moteris.
Manoma, kad L. Da Vinci tą patį paveikslą tapė nuo 1503 iki 1517 metų, kuomet gyveno Florencijoje, Italijoje.
Iki šiol nerimsta menotyrininkų ginčai – kas gi pavaizduota portrete. Viena populiariausių versijų – kad tai yra Lisa Gerardini, šilko prekeivio iš Florencijos žmona.
„Į šiandieninę Moną Lisą ji buvo nė kiek nepanaši. Tai – ne ta pati moteris“, – pareiškė P. Cotte, rekonstravęs Lisos Gerardini atvaizdą ir palyginęs jį su L. Da Vinci portretu.
Per pastaruosius 50 metų paveikslą ne kartą išsamiai tyrė ne viena mokslininkų grupė. Tyrimams buvo taikomi ir infraraudonosios spinduliuotės, ir daugiaspektrio skenavimo metodai.
Bet prof. P. Cotte tikina, kad jo metodas į paveikslo struktūrą leidžia prasiskverbti giliau.
„Gauti rezultatai paneigia daugybę mitų ir visiems laikams pakeis šio Leonardo šedevro suvokimą“, – įsitikinęs menotyrininkas.