Ši kalba yra nahuatlių, dar kitaip vadinama actekų kalba – susijusių kalbų ir tarmių, priklausančių Uto-actekų kalbų šeimai, grupė. Meksikoje kartu su ispanų kalba ir dar 62 kitomis indėnų kalbomis nahuatlių kalba turi oficialų statusą. Žinoma, jog XIV–XVI a. nahuatlių kalboje buvo vartojamas piktografinis raštas, turintis hieroglifų elementų.
Prie teksto kilmės išvadų mokslininkai priėjo dėl rankraštyje rastų augalų iliustracijų, kurie savo kilme susiję su centrinės Amerikos augalais. Tačiau kai kurie skeptikai vis dar sako, jog tai vis dėl to apgaulė. „Tai dviejų pusių karas“ - sakė Alainas Touwide'as, Smithsonian instituto Vašingtone botanikos istorikas.
Voiničiaus rankraštis mokslininkus glumina dar nuo tada, kuomet knygų kolekcininkas Wilfridas Voiničius jį rado Šiaurės Italijos vienuolyne 1912 metais. Šimtuose neįskaitomo teksto puslapiuose randamos nuogų nimfų (tai graikų ir romėnų mitologijos gamtos dvasia; moteriškosios, žemesnio rango dievybės, įasmeninančios kuriančiąsias gamtos jėgas, kartais siejamos su konkrečiomis vietomis, dažnai yra aukštesnio rango dievų (Dioniso, Artemidės, Afroditės ir kt.) palydovės), astrologinių diagramų bei augalų piešinių brėžinių, kurių iki šiol niekas nepajėgė paaiškinti.
Mokslininkų pasaulyje užvirė karas manančių, jog rankraštis yra parašytas realia kalba, kurią galiausiai galėsime iššifruoti, ir tarp galvojančių, kad tai gudri klastotė, skirta naivuoliams knygų kolekcininkams.
Meksikiečių požiūris
Anksčiau daugelis mokslininkų manė, jog rankraštis kilęs iš Europos, kur jis ir buvo rastas. Tačiau botanikas Arthuras Tuckeris iš Delavero valstijos universiteto pastebėjo panašumų tarp tam tikrų augalų rankraštyje ir XVI a. augalų iliustracijų padarytų Meksikoje.
A. Tuckeris pradėjo kolekcionuoti Meksikos botanikos knygų kopijas apie augalų istoriją tose vietovėse. „Gana atsitiktinai, nagrinėdamas Voiničiaus rankraštį, mane aplankė Houmerio Simpsono garsusis D'oh! momentas. Na, žinoma – juk rankraštyje pavaizduoti augalai atitinka XVI amžiaus Meksikos augalų iliustracijas“.
Ryškiausias to pavyzdys – Xiuhamolli augalas, iš kurio buvo gaminamas muilas, rastas meksikiečių knygoje 1552-aisiais. A. Tuckeris bei Rexfordas Talbertas – buvęs NASA bei JAV gynybos departamento informacinių technologijų specialistas – atrado ryšį tarp 37 augalų iš 303 bei 6 gyvūnų ir vieno mineralo, pavaizduotų Voiničiaus rankraštyje, o taip pat XVI amžiaus rūšių iš regionio, kuris yra tarp Teksaso, Kalifornijos bei Nikaragvos. Jie mano, jog daugelis pavaizduotų augalų galėjo būti kilę būtent iš tų vietovių.
Dėl šių panašumų, šie du mokslininkai mano, jog rankraštis atkeliavo iš Naujojo pasaulio – (isp. Nuevo Mundo) – teritorijos, nepriklausančios Eurazijai ir Afrikai, t. y., Amerikos ir Australijos; šiam pavadinimui atsiradus XV amžiaus antroje pusėje Amerika buvo nauja europiečiams, kurie buvo įpratę, kad pasaulį sudaro tik Europa, Azija ir Afrika (Senasis pasaulis) – ir gali būti parašytas išnykusia Meksikos nahuatlių kalbos forma. Šių augalų pavadinimų iššifravimas gali padėti įminti Voiničiaus rankraščio paslaptį.
Kita medalio pusė: augalų klastotė
Gordonas Ruggas iš Kylio univeriteto Didžiojoje Britanijoje nusiteikęs skeptiškai. Jis mano, jog atsargus bei gudrus klastotojas galėjo specialiai padaryti tokios išvaizdos augalų iliustracijas.
„Kad rastos Voiničiaus augalų iliustracijos yra panašios į kitus pasaulio augalus galėjo būti visiškas atsitiktinumas,“ – sako jis. – „ Manau, jog tikrai galėtume rasti 20 realiai egzistuojančių augalų, kurie galėtų būti panašūs į 20 išgalvotų augalų“.
A. Touwaide'as sako, jog išvados intriguojančios, tačiau sutinka, jog tai viso labo dar viena hipotezė. „Manau, jog tai dar nieko neįrodo. Jeigu tai klastotė, kažkas turėjo labai gerai išmanyti Naujojo Pasaulio floros pagrindus. Manau tai stiprus faktas, rodantis galimą šaltinio klastojimą“.
A. Tuckeris pripažįsta, jog yra dar daug ką nuveikti, kol hipotezę galima būtų atmesti. Vienas iš Voiničiaus rankraštyje rastų augalų privertė mokslininką stebėtis : augalas stulbinančiai panašus į Viola bicolor – dirvinę našlaitę, kuri randama tik Šiaurės Amerikoje. Skirtumas tarp šio augalo ir europinio jo analogo, Viola tricolor, nebuvo žinomas iki Voiničiaus rankraščio atradimo. Atmetant idėją, kad kažkas galėjo keliauti laiku, A. Tuckeris stebėjosi, kaip tai galėjo būti įmanoma. „Jei tai apgaulė, kažkas atliko stebėtinai gerą klastotę ir sulaukė pagalbos iš kompetentingo botaniko, kuris turėjo žinių, kurios buvo atrastos tik po 1912-ųjų kai kuriuose svarbiuose dokumentuose“.
Rankraštis pavadintas jį atradusio iš Lietuvos kilusio antikvaro Mykolo-Vilfredo Voinyčiaus vardu. Rankraštį sudaro 240 pergamentinių puslapių, parašytų paukščio plunksna. Knyga skirstoma į botaninę, astronominę, biologinę, kosmologinę, farmacinę ir receptinę dalis. Dabar rankraštis saugomas Jeilio universiteto retų knygų bibliotekoje.