Ši originalių spalvų nuotrauka įamžinta 2022 metų sausio 2 dieną Europos kosmoso agentūros (ESA) palydovu Copernicus Sentinel-2.
ESA teigia, kad šis atmosferos fenomenas, kuomet Vezuvijaus apylinkės liko uždengtos vientisu debesų sluoksniu, o ugnikalnis pasirodė visu gražumu – itin retas.
Kaip Delfi aiškino Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Komunikacijos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Gytis Valaika, tikėtina, kad nuotraukoje yra užfiksuoti žemi (stratus, rūkas) debesys, supantys kalvą – ugnikalnį.
„Kadangi aukščiau vis tiek yra silpnas vėjas, debesys apsupa kalną, kuris iškilęs virš debesų lygio. Aukšti kalnai būna suformuoja tam tikrus oro sūkurius (net lėktuvams būna pavojinga dėl turbulencijos). Be to, priešingoje pusėje, nei pučia vėjas, vyksta oro leidimasis ir oro šilimas. Formuojasi sausa, kritulių šešėlio zona. Ji atsiranda dėl to, nes oras leidžiasi ir jis šildamas pasidaro netoks drėgnas (kaip prieš kalną, priešvėjinėje pusėje).
O ugnikalnio 1200 m aukštis tikrai pakankamas tokiam reiškiniui. Pavyzdžiui, Vilniaus televizijos bokštas sėkmingai būna kyšo virš žemų stratusų (rūko). Bokšte – giedra, ant žemės – apsiniaukę“, – išaiškino specialistas.
Vezuvijus – vienas pavojingiausių ugnikalnių
Vezuvijus stūkso maždaug 12 km į pietryčius nuo Neapolio, Italijoje. Vezuvijus priklauso stratovulkanų kategorijai, yra kūgio formos, gana simetriškas, susiformavęs iš kelių sluoksnių sukietėjusios lavos ir piroklastų – į orą išsiveržimo metu išmestų uolienų fragmentų.
Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, apatinės Vezuvijaus šlaitų dalys apaugusios miškais, auginami vynmedžiai, vaismedžiai. Papėdė tankiai gyvenama. 608 m aukštyje yra vulkanologijos observatorija, įkurta 1845 metais.
Šalia Vezuvijaus įsikūręs vienas didžiausių Italijos miestų – Neapolis, kuriame gyvena daugiau nei 3 mln. gyventojų. Net 800 tūkstančių įsikūrę ugnikalnio papėdėje ir šlaituose. Tai viena iš priežasčių, kodėl Vezuvijus yra vienas pavojingiausių ugnikalnių pasaulyje.
Žymiausias Vezuvijaus išsiveržimas vyko 79-aisiais mūsų eros metais, kai po išsivežimo buvo sunaikintas Pompėjos miestas ir jo apylinkės.
Tąsyk teritorijos buvo palaidotos po pirolaklastų sluoksniu, tragedijos mastą padidino besiveržiantys tiršti vulkaniniai debesys, nuodingos dujos, pelenai ir ugnikalnio šlaitais didžiuliu greičiu riedantys milžiniški akmenys.
