Labiausiai į akį krentanti šio kūno savybė – dvidalė forma, tarsi kūnas ir galva, jungiami siauro trumpo kaklo. Neilgai trukus sugalvotas ir tokios formos paaiškinimas: kadaise tai buvo du kūnai, kurie sukosi vienas aplink kitą, po truputį suartėjo ir susilietė, o galiausiai suaugo į vieną.
Dabar astronomai teigia identifikavę ne dviejų, bet keliolikos uolienų, iš kurių susiformavo Arokotas, liekanas kūno sandaroje. Didesniajame Arokoto komponente, maždaug 20 km skersmens Wenu, gana aiškiai matyti bent keletas kalnagūbrių. Jie visi panašaus dydžio – apie penkis kilometrus.
Naujojo tyrimo autoriai atidžiai išanalizavo visas „New Horizons“ darytas Arokoto nuotraukas ir suskaičiavo 12 tokių gūbrių. Maža to, kiek įmanoma įžiūrėti, jie yra praktiškai vienodo dydžio ir formos, taip pat vienoda jų spalva ir blizgumas.
Gali būti, kad mažesniajame komponente Weeyo yra dar trys gūbriai, bet jie gerokai mažiau ryškūs. Tyrimo autorių teigimu, šie gūbriai greičiausiai yra uolienos, iš kurių Arokotas ir susiformavo.
Silpnos gravitacijos sąlygomis jos sukibo lėtai, todėl beveik nesideformavo, ir net per milijardus metų iki šių dienų nepranyko. Taigi Arokotas savo struktūra panašus į avietę ar gervuogę – susideda iš daug pavienių komponentų.
Tiesa, gūbrių savybės, nulėmusios tokią interpretaciją, yra būtent forma, spalva ir blizgumas. Vienodas jų dydis – netikėtas rezultatas, mat teoriškai uolienų Saulės sistemos pakraštyje turėtų būti visokiausių. Taigi šis atradimas labai padės aiškinantis, kaip susiformavo ir didesni uoliniai kūnai – planetos ir jų palydovai.
