Dr. Jamesas O’Donoghue dirba Japonijos kosmoso tyrimų agentūroje (JAXA), o anksčiau darbavosi ir NASA.
Dabar Jamesas paėmė 2008-aisiais NASA fiziko ir animatoriaus sukurtą vaizdo įrašą ir jį papildė naujomis detalėmis.
Naujajame įraše matome, kaip, bėgant laikui ir mažėjant vandens kiekiui, keičiasi Žemės išvaizda. Kadangi vandenynai gana lėtai netenka savo vandens išteklių, pirmieji pokyčiai yra stebini vandenynų skalaujamų žemynų pakrantėse.
„Aš sulėtinau [vaizdo įrašo] pradžią, kadangi po pirmųjų 10 [vandens lygio sumažėjimo] metrų atsiskleidžia daugybė povandeninio kraštovaizdžio“, – teigia Jamesas.
Kontinentiniuose šelfuose yra keletas sausumos tiltų, kuriais ankstyvieji žmonės keliavo iš vieno žemyno į kitą žemyną.
Prieš dešimtis tūkstančių metų mūsų protėviai galėjo vaikščioti iš žemyninės Europos į Jungtinę Karalystę, iš Sibiro į Aliaską ir iš Australijos į aplinkines salas.
„Per paskutinį ledynmetį Žemėje daug vandens buvo užrakinta lede, kuris laikėsi planetos poliuose. Todėl anksčiau ir egzistavo šie sausumos tiltai. Kiekvienas iš šių tiltų leido žmonėms migruoti, o pasibaigus ledynmečiui – vanduo juos vėl uždarė“, – teigia Jamesas.
Tad šiame vaizdo įraše galima ir vėl pamatyti tuos natūralius sausumos tiltus, kuriais keliavo mūsų protėviai.
Šis vaizdo įrašas taip pat atskleidžia didžiausią Žemės kalnų grandinę, kuri driekiasi per visą planetą – daugiau nei 60 000 kilometrų. Ir daugiau nei 90 proc. šių kalnų yra po vandeniu.
Kalnų grandinė pasimato, kai jūros vandens lygis krenta 2000–3000 metrų tarpe. Tada išryškėja aukštos kalnų grandinės, vadinamos vandenynų vidurio kalnagūbriais.
Šių kalnų papėdės yra 4000 m gylyje ir kai kurios jų viršūnės šiuo metu kyšo virš vandens (salų pavidalu), tačiau dažniausiai yra 1000 m gylyje.
Kai vaizdo įraše vandens lygis nukrenta iki 6000 metrų, didžiosios dalies vandens Žemėje jau nėra. Tačiau iki giliausios Marianų įdubos vietos lieka dar 5000 metrų.
„Man labai patinka, kaip šis vaizdo įrašas atskleidžia, kad vandenyno dugnas yra toks pats kintantis ir įdomus savo geologija, kaip ir žemynai“, – teigia dr. Jamesas ir priduria, kad ištuštėjus jūroms, iškyla ne tik vandenyno dugnas, bet ir žmonijos istorija.