Vienas iš naujausių tyrimų, atliktų pasitelkus šiuolaikinius ekspertinės analizės metodus, leidžia daryti prielaidą, kad ant audeklo regimos kraujo dėmės tikrai nėra autentiškos, taigi, randasi vis daugiau argumentų, verčiančių suabejoti Turino drobulės unikalumu, rašo portalas „Live Science“.
Turino drobulė yra maždaug 4,4 metro ilgio ir 1,1 metro pločio lininis audeklas, ant kurio, esą, atsispaudęs nukryžiuoto žmogaus kūnas. Reikia pasakyti, kad Turino Šv. Jono Krikštytojo katedroje saugoma relikvija tėra viena iš daugelio drobių, ne vieną amžių laikytų tikrosiomis Jėzaus Kristaus įkapėmis.
1988 metais grupė mokslininkų radioaktyviosios anglies datavimo metodu nustatė, kad relikvija laikoma drobulė galėjo būti nuausta 1260–1390 metais. Jei taip yra iš tikrųjų, į ją niekaip negalėjo būti įsuptas 33 metais žemiškąjį savo gyvenimą baigęs Jėzus Kristus. Nepaisant tada pateiktų išvadų, diskusijos dėl Turino drobulės autentiškumo ir toliau tęsėsi.
Norėdami dar įtikinamiau pagrįsti savo teiginius, mokslininkai drobulę ištyrė šiuolaikinės teisminės analizės metodu. Daugiausia dėmesio jie skyrė, kaip tikima, iš nukryžiuotojo žaizdų ištekėjusio kraujo dėmėms, todėl pabandė nustatyti labiausiai tikėtiną į ją įsupto žmogaus kūno ir rankų padėtį.
Vykdant eksperimentą buvo naudotas žmogaus ir sintetinis kraujas. Mokslininkams reikėjo stebėti, kaip jis teka tyrime dalyvavusio savanorio oda, šiam gulint įvairiomis pozomis. Nevalia pamiršti, kad, remiantis Evangelija pagal Joną, nukryžiuoto Jėzaus Kristaus šonas buvo pervertas Šventąja ietimi. Norėdami išsiaiškinti, kaip kraujas galėjo tekėti iš ieties padarytos žaizdos, mokslininkai pritvirtino ant medinės lentjuostės sintetiniu krauju sumirkytą kempinę ir įbedė ją į negyvo manekeno šoną. Galiausiai visas „kraujo“ paliktas dėmes jie palygino su tomis, kurios matomos ant Turino drobulės.
Komentuodamas padarytas išvadas tyrimo iniciatorius teismo antropologas Matteo Borrini iš Liverpulio Johno Mooreso universiteto konstatavo, kad, sprendžiant iš visų ant drobės matomų dėmių, darosi aišku, jog jos „negali būti paliktos asmens, kuris buvo nukryžiuotas, o tada paguldytas į kapą. Iš tiesų jos tėra drobulės kūrėjo pastangų rezultatas.“
Pavyzdžiui, dvi trumpos nuo kairiosios plaštakos atsispaudusios kraujo žymės galėjo būti paliktos tik žmogui stovint 45 laipsnių kampu iškeltomis rankomis, tačiau tos pačios rankos dilbio palikta dėmė rodo, kad rankos turėjo būti iškeltos kone vertikaliai. Bet juk vienu metu dviejose padėtyse būti neįmanoma.
Mokslininkai patvirtino, kad nuo krūtinės atsispaudusios kraujo dėmės galėtų būti ieties padarytos žaizdos pėdsakai. Tačiau priešingoje pusėje paliktos dėmės, neva atsispaudusios tada, kai kūnas buvo paguldytas ant nugaros, anot mokslininkų, yra visiškai nerealistiškos.
„Vertinant visas dėmes iš karto, kaip kad daroma analizuojant nusikaltimo vietą, nesunku suprasti, kad jos tarsi prieštarauja viena kitai, – sakė M. Borrini. – Todėl peršasi išvada, kad jos atsirado nenatūraliai.“
Apibendrindamas rezultatus mokslininkas pridūrė, kad atliktas tyrimas bent jau parodė, jog teisminę analizę galima pritaikyti ne tik tiriant dabartines teismines bylas, bet ir aiškinantis ištisus amžius neįmintas paslaptis.