Išskirti iš daugybės paslėptų žemo dažnio garsų, įskaitant griaustinį, vandenyno bangas, raketų paleidimą, miestus, vėjo turbinas ir net lėktuvus, traukinius ir automobilius, keistieji infragarsai iki šiol buvo sunkiai paaiškinami.
„Stratosferoje kai kurių skrydžių metu kelis kartus per valandą pasitaiko paslaptingų infragarsų signalų, tačiau jų šaltinis visiškai nežinomas“, – pareiškime teigė pagrindinis tyrėjas Danielis Bowmanas, Sandijos nacionalinės laboratorijos Naujojoje Meksikoje vyresnysis mokslininkas.
Stratosfera, prasidedanti maždaug 9 mylių (14,5 km) aukštyje virš Žemės paviršiaus ir besitęsianti iki maždaug 31 mylios (50 km) aukščio, yra atmosferos sluoksnis virš mūsų.
Užpildyta ultravioletinius spindulius blokuojančiu ozonu, stratosfera yra rami vieta, kurioje mažai turbulencijos.
Dauguma garsų šiame aukštyje sklinda iš itin žemo dažnio atgarsių nuo Žemės paviršiaus.
Mokslininkai ir mėgėjai tyrėjai į stratosferą oro balionus siunčia nuo 1890-ųjų.
Vienas pirmųjų eksperimentų su mikrofoniniais balionais – visiškai slaptas karinis eksperimentas „Project Mogul“, skirtas sovietų atominių bombų bandymų garsams aptikti XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje – 1947 m. sudužo Rosvelo mieste Naujosios Meksikos valstijoje, todėl buvo nuslėptas, o tai iki šiol įkvepia NSO sąmokslo teorijas.
Siekdami paimti stratosferos garsų mėginius, Bowmanas ir jo kolegos pastatė 23 pėdų (7 metrų) pločio plastikinius balionus, pritvirtino prie jų infragarso jutiklius, vadinamus mikrobarometrais, ir pridėjo medžio anglies miltelių.
Dėl tamsinančios medžio anglies savybės saulės šviesa įkaitina orą baliono viduje, todėl balionai plūduriuoja.
„Mūsų balionai iš esmės yra milžiniški plastikiniai maišeliai, kurių viduje yra šiek tiek medžio anglies dulkių, kad jie taptų tamsūs.
Juos gaminame naudodami dailininko plastiką iš ūkinių prekių parduotuvės, transportavimo juostą ir medžio anglies miltelius iš pirotechnikos prekių parduotuvių“, – sakė Bowmanas.
„Kai saulė apšviečia tamsius balionus, viduje esantis oras įkaista ir tampa plūdrus.
Šios pasyvios saulės energijos pakanka, kad balionai nuo žemės paviršiaus pakiltų į daugiau nei 20 km (66 000 pėdų) aukštį.“
Pradėję nuo pirmojo baliono paleidimo 2016 m., tyrėjai į dangų pasiuntė 50 balionų, kad paimtų stratosferos žemų bangavimų ir dundėjimų pavyzdžius.
Iš pradžių tyrėjai ėmėsi įrašinėti vulkanų išsiveržimų skleidžiamus garsus, tačiau ištyrė ir kitus užfiksuotus garsus, naudodami GPS sekė savo balionų skrydžio maršrutus šimtus mylių.
Būtent šių skrydžių metu tyrėjai užfiksavo garsus – žemus, pasikartojančius dundesius, kurių signalų neįmanoma atsekti. Mokslininkai turi keletą idėjų, kas galėtų būti šie paslaptingi garsai, – nuo anksčiau nepastebėtos atmosferos turbulencijos formos iki neatpažįstamai iškraipyto aido iš apačios.
Tyrėjai teigia, kad jie ir toliau tirs stratosferos garsus, atsekdami daugiau garsų kilmės vietas ir tirdami jų kintamumą įvairiais metų laikais ir skirtinguose pasaulio regionuose.
Tyrėjai savo išvadas pristatė gegužės 11 d. Čikagoje vykusiame 184-ajame Amerikos akustikų draugijos susitikime.