Tokia geležis Žemėje šiaip sau neatsiranda. Ji gaminama tik supernovose ir yra radioaktyvi – pusė kiekio suskyla per 2,6 milijono metų. Taigi elemento egzistavimas Žemės plutoje reiškia, kad prieš keletą milijonų pro Žemę pralėkė metų kosminiais mastais nedideliu atstumu sprogusios supernovos banga.
Per du dešimtmečius atrasta ir daugiau geležies-60 pavyzdžių vandenynų plutoje; šiuo metu manoma, kad per paskutinius 10 milijonų metų pro Žemę pralėkė net dvi supernovų bangos.
Dabar pirmą kartą panašiame mėginyje kartu su geležimi-60 aptiktas ir plutonis-244. Šis plutonio izotopas taip pat radioaktyvus, nors ir turi ilgesnį skilimo pusperiodį – 80,6 milijono metų.
Teoriniai modeliai prognozuoja, kad izotopas gali formuotis ir supernovose, ir neutroninių žvaigždžių susijungimų metu. Supernovų sprogimų modeliai leidžia apskaičiuoti ir pagaminamų bei į aplinką paskleidžiamų cheminių elementų kiekius, taigi ir jų santykius. Laikui bėgant, radioaktyvių elementų gausos santykis kinta, jiems skylant, tačiau žinodami laiko tarpą, praėjusį nuo supernovos sprogimo, galime apskaičiuoti ir pirminį santykį. Būtent tą ir padarė tyrėjai.
Visų pirma, nagrinėdami geležies-60 mėginius, jie patvirtino, kad per paskutinius 10 milijonų metų netoliese įvyko du supernovų sprogimai. Tada jie apskaičiavo, kad mėginyje plutonio-244 yra mažiau, nei prognozuoja modelis, pagal kurį šis izotopas gaminamas vien supernovose. Taigi galima daryti išvadą, kad dalis plutonio-244 Visatoje atsiranda ir dėl kitų procesų – nors ir negalima vienareikšmiškai teigti, kad vien dėl neutroninių žvaigždžių susiliejimų.
Šis atradimas parodo, kad net ir tokie netikėti tyrimai, kaip vandenynų plutos analizė, gali pagerinti supratimą apie ekstremalius kosminius reiškinius, kaip supernovų sprogimai ir jų metu vykstančios termobranduolinės reakcijos.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Science“: https://science.sciencemag.org/content/372/6543/742